Kai daugelis mokinių vasarą laiką leidžia nuobodžiaudami mieste – jauniesiems Putinų gimnazijos šauliams prasideda vasaros stovyklos. „Anksčiau vasarą stovyklose nė karto nesilankiusi, šiemet jose praleidau beveik mėnesį laiko ir turiu pasakyti, jog tai tikrai buvo turiningai praleistos dienos“, – sako Samanta Lipkevičiūtė.

Kitiems atrodytų, jog šaulių stovykla tėra tik alinanti karinio režimo savaitė, bet kodėl tada visi nori į jas grįžti ir atsimena su  nuoširdžia šypsena, didžiuojasi savimi, įveikusiais daugybę išbandymų?

Atsakau, nes  ta savaitė, kurią aktyviai praleidžiame stovykloje, yra naujų draugų ir pažinčių, žinių ir išbandymų šaltinis. Humoro jausmą turintys, bet labai reiklūs vadai ir instruktoriai padeda, moko savarankiškumo ir išbando, verčia išeiti iš savo komforto zonos. Turiu pasakyti, jog be tokio vadovaujančio personalo šaulių stovyklos tebūtų vaikų darželis – poilsinė stovykla.

Labiausiai baiminausi prieš pirmąją, trečiosios pakopos, šios vasaros  stovyklą, į kurią vykau su klasės draugais Martynu Krutuliu ir Ema Kaniutyte, bet nustebino naujos pažintys su kitų miestų jaunaisiais šauliais. Nesitikėjau taip gerai praleisti laiką. Labiausiai įsiminė šratasvydžio žaidimas, žygis ir naktis miške, vakaronė bei kiti aktyvūs užsiėmimai.

Iškart po šios savaitės vykau į Merkinėje organizuotą pirmosios jaunųjų šaulių ugdymo pakopos stovyklą, kur buvau ne tik dalyvė – man joje teko būrininkės pareigos. Patyriau kitą visų šių stovyklų, jau organizavimo, pusę, kuri reiškė darbą su žmonėmis, pagalbą jiems ir rūpinimąsi jais. Supratau, jog esu visiškai nepatyrusi šioje srityje, tad teko paplušėti ir labai prisitaikyti bei išmokti greitai priimti sprendimus. Didelę atramą suteikė tai, jog vykau kartu su klasės drauge Ema Kaniutytė, kuri taip pat patyrė daug išbandymų, bet visuomet mes viena kitą palaikėme.

Nuvykusi į trečią ir paskutinę šios vasaros antrosios jaunųjų šaulių ugdymo pakopos stovyklą, supratau, jog išbandymai toli gražu dar nesibaigė. Šįkart buvau jau būrio vadė, o dėl aukštesnės pakopos turėjau išbandyti savo būrį ir pati buvau nuolat bandoma, turėjau parodyti įgytas žinias ir sumanumą. Be to, reikėjo greitai priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už visą būrį, tad emociškai ir psichologiškai buvo sunkiau nei fiziškai. Klaidų tikrai dariau, bet iš jų mokiausi ir, manau, jog sėkmingai susitvarkiau su užduotimis. Įdomiausia, jog kiekviena stovyklos diena buvo aktyvi ir neeilinių potyrių, tad su pozityviu požiūriu net nenusisekusios užduotys dabar atrodo kaip pamoka ir tik geras prisiminimas.

Ema Kaniutytė lygiai taip pat aktyviai dalyvavo stovyklose ir tuo pat metu užėmė būrio vadės pareigas Veisiejuose. Kiti šauliai dalyvavo ir baidarių žygyje Merkio ir Ūlos upe, jis pareikalavo nemažai jėgų nelabai palankiu oru.

Mindaugas Ambrasiūnas, kitas klasės draugas, dalyvavo 69 kilometrų ilgio „Mini –Erna“ žygyje Estijoje, kur varžėsi 19 komandų. Per 32 valandas įveikė šį žygį pėsčiomis ir atliko jame gautas sudėtingas užduotis. Didžiuojamės, kad Mindaugas su komanda parodė labai aukštą ištvermės ir žinių lygį, parvežė svarbų įvertinimą  Alytaus jaunųjų šaulių rinktinei – užėmę 5-ąją vietą.

Vasarą dalyvavome ir minėjimuose: Liepos 6-ąją Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, rugpjūčio 23-iąją Ribentropo – Molotovo pakto dienos minėjime ir kt.

Nors vasara nebuvo lengva, esame labai dėkingi Alytaus šaulių rinktinės vadui Skirmantui Valatkevičiui, jo pavaduotojui Juozui Luckui, instruktoriams ir kitiems vadams, nes tik jų dėka daug išmokome, patyrėme išbandymų, visų pirma, gavome galimybę dalyvauti šiose stovyklose. Gavome glėbį gerų atsiminimų ir gyvenimiškos patirties, tad laukiame kitos!