„Tėti, tėti, kaip gera man tave turėti!“ Šiandien taip sako ir Alytaus jaunimo centro jaunieji žurnalistai bei dalijasi savo asmeninėmis patirtimis, ko juos yra išmokę ir tebemoko tėčiai.

„Kai esu su tavimi, jaučiuosi lyg princesė“

Tėti, visų pirma noriu pradėti nuo to, kad labai tave myliu. Tu esi mano geriausias draugas. Prašau – išlik toks, koks esi dabar: juokingas, linksmas, sportiškas, entuziastingas, rūpestingas. Kiek daug mes kartu nuveikiame!

Kai buvau vos trejų metukų, nusivežei mane ant Liepkalnio ir mokei slidinėti. Jei nebūtum manęs mokęs tokios mažos, gal ir nečiuožčiau, nes esu bailė. Po truputį mokiausi čiuožti. Ir ne tik Lietuvoje. Kai čiuoždavome, su tavimi darydavome „piknikus“, tu mane apdovanodavai saldumynu už tai, kad gerai čiuožiau. Tiesa, būdavo, kad netyčia nuo tramplino nuvažiuodavau arba nusukdavau ne į tą pusę.

O kokias tu man pasakas sekdavai! Na, neįprastas – pats sugalvodavai jas. Oi, kaip būdavo juokinga! Tik gaila, kad reikėdavo eiti miegoti, mielai būčiau klausiusi tavo pasakų visą naktį...

Nusileidi man. Pralinksmini mane. Stengiesi dėl manęs. Man galvoje sukasi tiek daug akimirkų, pilnų tavo meilės. Tu mane labai lepini. Kartais net per daug, kaip atrodo mamai. Visada leidi eiti į miestą ar susitikti su draugais. Jei būna liūdna diena, nuperki ką nors skanaus. Kai neturiu ką veikti arba nėra nuotaikos, visada kažką sugalvoji. Kai sergu, rūpiniesi, kad kuo greičiau pasveikčiau. Padedi man su mano taip nemėgstama gamta. Kai esu su tavimi, jaučiuosi lyg princesė.

Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų – maudynės kartu. Turėjome vonioje visokių žaisliukų. Netgi dabar vieną turiu. Jo vardas Prerijų arkliukas. Visada ginčydavomės, kas jis toks – berniukas ar mergaitė. Tu taip mokėdavai vaikiškai kalbėti berniuko balsu!

Kas kitas, jei ne tu, su manim žaisdavai kaladėlėmis ir dėliodavai dėliones.

O dabar sėdžiu automobilyje su tavimi, važiuoju namo iš dar vienos kelionės. Galvoju, koks tu nuostabus tėtis, kiek daug dėl manęs padarei ir darai, ir koks svarbus man esi.

Milda Jacevičiūtė

 Milda su tėčiu Algirdu.

„Manau, dar yra begalė dalykų, kuriuos mane išmokys tėtis!“

Tėtis išmokė mane važiuoti dviračiu. Iš pradžių aš turėjau dviratį su dviem pagalbiniais ratukais. Mes savaitgaliais išvažiuodavome pasivažinėti aplink mūsų sodus. Iš pradžių aš net bijodavau ant to dviračio užlipti, bet kai tėtis būdavo šalia, viską įveikdavau.

Po šiek tiek laiko skriejau kaip viesulas. Tada, kai tėtis pamatė, kad aš išaugau dviratį, nupirko man naują. Bet šį kartą jis buvo kitoks! Šis dviratis buvo be pagalbinių ratukų ir žymiai didesnis už praeitą.

Iš pradžių aš net nenorėjau su tėčiu važinėtis. Bet iš nuobodulio namuose išvažiavau. Aišku, kad nukritau, bet su šiuo dviračiu buvau žymiai greitesnis nei su senuoju. 

Vis daugiau važinėju su tėčiu, tą darėme ir visai neseniai. Pradėjau nuo ketverių arba penkerių metų, o pabaigti – neketinu.

Dar su tėčiu darome ir kitų smagių veiklų – kasmet lipdome sniego senį, važiuojame į „Tarzaniją“ palaipioti, žvejojame, žiūrime filmus, grybaujame.

Manau, dar yra begalė dalykų, kuriuos mane išmokys tėtis!

Erikas Zablackas

Erikas su tėčiu Aidu.

„Tėčio dėka moku unikalų dalyką“

Mano tėtė mane išmokė daugybę dalykų. Vienas man labiausiai patinkančių, kad pamokė mane piešti ir būti kūrybinga. Kai buvau maža, tėtė susidomėjo drožinėjimu kaltukais ir nusprendė išdrožinėti mūsų namams duris. Tuomet padėti tėtei drožinėti durų, aišku, dar negalėjau, bet jis pamokė mane, kaip tai padaryti, taigi aš drožinėjau ant atskiros lentelės. Labai džiaugiuosi mokėdama tokį unikalų dalyką.

Livita Kuncaitė

Livitos tėtis Vytautas.​