Pasaulio pabaiga prasidės nuo Amerikos? Pagonys Lietuvoje uždraus šnapsą ir tada čia taip pat prasidės pasaulio pabaiga. Skvernelis pakels pensijas, o Karbauskis sumažins mokesčius. Tada vadovėlio, kaip įveikti krizę taip ir neparašęs Kubilius parašys vadovėlį, kaip neiti į koaliciją.

Po to, kai pabrango pienas, pabrangs ir kava. Nes galybė politologų, apžvalgininkų, visuomenės nuomonių formuotojų ir kitokių pranašų iš jos tirščių burs Lietuvos ateitį vidaus ir tarptautinės politikos fone. Aiškins, kodėl D. Trumpas yra blogas, o B. Obama – labai geras.

Nepaisant to, kad jums gerokai svarbesni yra kiti dalykai. Tokie paprasti, gyvenimiški, nuo kurių daugelis politikų ir apžvalgininkų yra nutolę per šviesmetį.

Gerokai svarbesni, negu tai, kas Lietuvoje bus Seimo vadovas, premjeras, kas taps vienos ar kitos ministerijos ministru? Lietuvoje nuo 1991 metų buvo 9 Seimo pirmininkai. Su atskirais pasikartojimais vienu ar kitu laikotarpiu. Pabandykite sau patylomis išvardinti jų pavardes. Pavyko?

Tada gal galėtumėte prisiminti visų ministrų pirmininkų, dažniau vadinamų Lietuvos premjerais, pavardes? Kiek iš jų gyvai matėte Alytuje, ką jie pažadėjo ir ar bent vienas pažadas išsipildė?

Pasufleruosiu – neskaitant laikinųjų premjerų, oficialių buvo penkiolika. Saulius Skvernelis, gal ištrauktas, o gal ir ne iš po kažkieno skverno (sorry, toks gražus žodžių žaismas, gal ir nuo tikrovės netolimas išėjo), bus šešioliktas. Kiek iš jų matėte gyvai Butrimonyse, Pivašiūnuose, Rimėnuose ar Makniūnuose arba Miroslave, o gal Krokialaukyje?

Na taip, Pivašiūnuose galėjote matyti. Nes ten garsūs Žolinės atlaidai. Kai kurie premjerai rugpjūtyje važiuodavo. Bet gal kartelę per aukštai kilstelėjau? Gal koks ministeris į tas apylinkes per ketvirtį naujos nepriklausomybės amžiaus buvo užklydęs?

Nevarginsiu klausimu apie ministrų skaičių. Jų buvo apie 200. Apie viceministrų skaičių net nepatogu užsiminti. Kiek iš jų lankėsi Alytaus mieste ir rajone ir ką iš jų pažadų, o juolab, įgyvendintų, prisimenate? O kiek Alytaus miesto arba rajono savivaldybių tarybų narių buvo? Ką jie žadėjo ir kas įgyvendinta?

Šiais klausimais aš lenkiu prie to, kad pasitikėjimas valdžia ir jos galimybėmis yra gerokai didesnė blogybė negu tikėjimas pačiu savimi, savo sugebėjimais ir galimybėmis. Nes jokia valdžia, jeigu žmogus neturi savo siekių ir negalvoja apie savo galimybes, neįgyvendins to, ko tas žmogus neturi. Ji įgyvendins tik tai, ko jai pačiai reikia.

Man keista, kad jau antrą ar trečią mėnesį Lietuva keliasi ir gula su naujienomis apie Amerikos, kuri yra už kokių 7 tūkstančių kilometrų, Prezidento rinkimus. Lyg jau būtume 51 JAV valstija, tik niekaip nepamenu, nei kada patys prie jos prisijungėme, nei kad kas būtų prievarta prijungęs.

Kadangi balsuoti nereikėjo, matyt, mes vis dar laisvi, tik kai kurie politikai ir žiniasklaida vis labiau amerikiečiais negu lietuviais jaučiasi. Katrie dabar pagatavi Ameriką nuo Trumpo gelbėti. Kaip amerikonai Lietuvą po karo gelbėjo: tai lig Velykų, tai lig Kalėdų išvaduoti žadėjo... .  Tai gelbėsit? Su žvakutėmis ar be?

Žinote, kas šitoje kakofonijoje mane labiausiai stebina? Ne, anaiptol ne šaligatvių remontas Alytuje iškritus sniegui ir artėjant giliam pašalui. Nes pinigus reikia įsisavinti iki metų pabaigos, mat taip pasakyta ministerijose ir miesto valdžia, tariant prezidentės žodžiais, čia ne prie ko.

O ministerijose, matyt, taupė saviems, tie projektų nespėjo ar nesugebėjo paruošti, tai dabar reikia lėšas visiems atiduoti. Ne pirmi ir ne paskutiniai metai taip. O paskui stebėsimės, kad naujai paklotos trinkelės iškilnotos, kaip slenkantis tilto pylimas ar Žaliosios gatvės šlaitas.

Stebina ne tai. Vis dar stebina tai, kad dairydamiesi į globalius dalykus, niekaip nenorime matyti elementarių, nuo kurių priklauso mūsų kasdieninis gyvenimas.

Pavyzdžiui, kodėl kitose didžiosiose savivaldybėse šilumos kaina per metus sumažėjo 17 ar 18 procentų, o Alytuje – tik dviem? Kodėl tam pačiam LITESKO druskininkiečiai spalyje už kilovatvalandę šilumos energijos mokėjo po  5,77 cento, o alytiškiai -  6,89 cento? Aš jau nekalbu apie vilniečius, kuriems šildymas kainavo tik 5,5 cento.

Sakote, Druskininkuose šilumos trasos trumpesnės, jų priežiūrai mažiau pinigų reikia. Aha, manykim taip. Bet Vilniuje trasos ilgesnės, tačiau šiluma pigesnė.

Kaip manote, ar pabandys šį rebusą spręsti naujas alytiškių rinktas Seimo narys R. Šarknickas? Ir kodėl jo iki šiol nebando spręsti Alytaus piliečiai ir prie jų prisijungusieji?

Apskritai, kaip toliau bus su miesto šilumos ūkiu: kas, kaip ir už kokią kainą šildys alytiškius kitais metais, jeigu penkiolikai metų 2001 metais pasirašytos šilumos ūkio nuomos sutartis baigiasi, o vėlesnis pratęsimas gali būti pripažintas niekiniu, nes pagal tuo laiku galiojusius įstatymus savivaldybė negalėjo savo turto nuomoti ilgiau kaip dešimčiai metų? Tik kas ir kada į teismą, gindami alytiškių interesus, kreipsis?

Stebina ir kitkas. Mes nuolat kalbame apie galimas išorines karines grėsmes, bet nusprendžiame, kad šauktiniai patys turės aiškintis, ar jie yra šaukiamųjų sąrašuose internete. Kalbu apie Seimo šiomis dienomis priimtus Karo prievolės įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos atsisakoma registruotu paštu siųsti šaukimo nurodymus karo prievolininkams, patekusiems į kalendorinių metų šaukiamųjų sąrašą.

Ieškokitės patys, ar jums reikia tarnauti Tėvynei. Gal taip ugdomas smalsumas, interesas, pilietiškumas, bet bent jau Seime ir Krašto apaugos ministerijoje esantys žmonės turėtų suprasti, kad tokiai pedagogikai dabar ne pats geriausias laikas. O gal tokiais sprendimais tiesiog paniekinama pati Tėvynė, o paskui stebimasi, kad emigrantų vis daugėja?

Ar jums vis dar įdomūs Amerikos prezidento rinkimai? Jeigu taip – toliau galite neskaityti. Nes dabar kalbėsime tik apie Lietuvą.

Rinkimai nueina ir praeina. Bet visuomet tuo pačiu laiku ateina ruduo su savo darganomis ir nauju šildymo sezonu, kuris nebus pigesnis už ankstesnį. Ir žiema ateina.

Šitai aš suprantu. Bet nesuprantu kitko: kodėl, kai naftos kaina nukrito iki dar neregėtų žemumų, o pigias dujas (bent taip buvo sakoma) mums pumpuoja terminalas ant bangų gražiu „Nepriklausomybės“ pavadinimu, šiluma kasmet vis brangsta?

To nesuprasdami, net ir šiltų kraštų gyventojai pagal programą į Lietuvą perkelti, iš jos kuo greičiau bėga. Beveik keturios dešimtys Rukloje susėdo į autobusą ir aida iš Lietuvos per Lenkiją Vokietijos pusėn. Kai to nebesupras ir paskutinis lietuvis, jis išvykdamas oro uoste ir radiolokacinį švyturį išjungs. Kad čia net ateiviai nebenusileistų.

Todėl aš siūlyčiau savivaldybei su butų nuoma mieste migrantams neskubėti. Ne migrantai Lietuvai ir Lietuvoje šiandien yra didžiausia problema. Didžiausia yra socialinė atskirtis, kai miesto savivaldybės eilėje socialiniam būstui gauti yra 247 alytiškiai, o ta pati savivaldybė ieško būstų ne tiems antrą dešimtmetį eilėje stovintiems žmonėms, bet migrantams, kuriuos galbūt reikės priimti.

Teisingai supraskite – savivaldybė čia irgi ne prie ko, toks nurodymas iš Vilniaus. Šiukšlių savame kieme nematome, o į Ameriką dairomės, saldainių popieriukų ieškodami.

Pilietiškumas neatsiranda iš viešųjų ryšių akcijų. Nepaisant to, ar jose būtų šašlykai kepami, ar sriuba dalinama. Neatsiranda ir iš plastmasinių eglių puošybos Dzūkijoje, kuri žinoma kaip girių karalienė. Negi tose giriose jau iškirto ir paskutinę miško eglę, kad tikros žaliaskarės papuošti Kalėdoms mieste nesugebame?

Taip palengva naikindami paprastus dalykus, vis galvodami apie globalius, net nepastebėsime, kad susinaikinome. Kaip individai. Kaip piliečiai. Kaip bendrataučiai. Kaip žmonės. O tada prie plastmasinės eglės pastatysime plastmasinį Kalėdų Senį. Savo plastmasiniams anūkams ir proanūkiams.