Praėjusi naktis Vilniuje buvo vėjuota. Meteorologai sakė, iki 20 metrų per sekundę. Velniškai šalta, pritarė mano geliančios rankos.

Įsivaizduojate save tokiame šaltyje stovinčius keliolika valandų? Įsivaizduojate save tokiame šaltyje besiklausančius šūvių garso? Įsivaizduojate save tokiame šaltyje laukiančius, kol galbūt numirsite? Aš nežinau, ar tai įmanoma įsivaizduoti. Ar įmanoma išeiti ginti kažko, ko negali apčiuopti ir konkrečiai apibrėžti, suvokiant, jog galimybė negrįžti yra labai reali?

Kai kuriems ši galimybė tapo realybe. Šiandien mes juos vadiname laisvės gynėjais, didvyriais, kovotojais. Prieš dvidešimt trejus metus jie buvo eiliniai žmonės: jauni ir vyresni, vaikai ir tėvai. Jie nepaliko savo šiltų namų tam, kad po dvidešimties su trupučiu metų jų pavardes virpančiu balsu perskaitytų kokios nors gimnazijos abiturientė, o valstybinė televizija tiesiogiai transliuotų vėliavų pakėlimą Nepriklausomybės aikštėje. Jie pasirinko šaltį ir baimę, nes žinojo, kas yra vienybė.

Vieningi. Nemanau, kad būtų įmanoma kitaip apibūdinti žmones, laisva valia stojančius ginti valstybės Aukščiausios Tarybos (dabartinio Seimo), Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ar Radijo ir televizijos pastato, ir žinančius, ką gali padaryti priešininkai. Kelios dienos prieš lemtingąją sausio 13-ąją SSRS šarvuočiai jau blokavo Vilniaus tiltus. Netikiu, jog daugelis tikėjosi taikos. Manau, jog jie aiškiai žinojo, kas bus, jeigu jiems nepasiseks.

Užėmusi Televizijos bokštą, kariuomenė pasuko link Aukščiausios Tarybos rūmų. Man vis dar sunku patikėti, kad ją sustabdė kelių dešimčių tūkstančių žmonių minia, atėjusi ginti savo deputatų. Deputatų, kurie per keletą dienų, greičiausiai, paseno dešimčia metų.  Deputatų, kurie yra kritikuojami už tai, kad drįso kviesti beginklius žmones stoti prieš tankus. Tik aš jaučiuosi jiems už tai dėkinga. Nes jei ne tūkstantinės minios žmonių, pasiryžusių plikomis rankomis sustabdyti kariuomenę, bijau, kad šių žodžių dabar nerašyčiau.

Kartais man sunku patikėti, jog tie patys žmonės, su kuriais prasilenkiu gatvėje, galėjo ten būti. Rodos, viskas taip pasikeitė, kad šie įvykiai buvo ne prieš dvidešimt trejus, o prieš du šimtus metų. Juk tokia didžiulė ir iki begalybės tikra vienybė negalėjo tiesiog pradingti. Ji turėjo sutirpti per daugybę metų, nes kur ji dabar?

Kas suvienijo tuos, kurie išėjo negrįžti? Meilė? Tikėjimas? Viltis? Troškimas? Baimė? Dabar jau ne taip svarbu. Svarbu tai, kad mes turime atrasti savo veiksnius. Privalome išlikti vieningi jau vien dėl to, kad turime tokį pavyzdį – vadinasi, galime. Netikiu, jog lietuviui reikia stovėti priešais automato vamzdį, kad jis suprastų esąs lietuvis. Nenoriu tikėti.