Mokytojas turi mylėti visus vaikus, neskirstyti jų pagal turimas žinias, gerbti mokinius – tuomet ir jie gerbs savo mokytoją. Tuo įsitikinusios alytiškės mokytojos Salomėja Žebuolienė ir Janina Aleknavičienė.  Nors jau daugiau kaip keturiasdešimt metų pedagoginį darbą dirbančios moterys tarsi galėtų išeiti į užtarnautą poilsį, tačiau jų širdys sako ką kita – dar ne laikas. Dar yra noro, jėgų, o ir mokykla per tiek metų jau tapusi kaip antraisiais namais, o mokiniai – lyg savais vaikais.

Žinia apie įvertinimą buvo netikėta

Alytaus šv. Benedikto gimnazijos rusų kalbos mokytoja J. Aleknavičienė ir Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja S. Žebuolienė, kaip ir dar keturios pedagogės iš Alytaus, pateko į žurnalo „Reitingai“ sudarytą Iškiliausių mokytojų sąrašą.

Pedagogės teigia, kad tai joms – svarbus ir netikėtas įvertinimas. Anksčiau tokio sąrašo žurnale nebuvo. Šiemet pirmą kartą dėmesys parodytas ir vis dar nepavargstantiems, begalę patirties sukaupusiems mokytojams, kurie vietoj to, kad ilsėtųsi, ir toliau savo žiniomis dalinasi su mokiniais. Tokie pedagogai pavadinti mokytojais „perlais“ – mylimais vaikų, vertinamais tėvų ir kolegų.

„Kai sužinojau, kad patekau į Iškiliausių mokytojų sąrašą, tą dieną kaip tik švenčiau savo gimtadienį. Todėl toji žinia man buvo tarytum dovana iš dangaus. Be galo malonu, kad įvertino“, - sakė Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje dirbanti rusų kalbos mokytoja J. Aleknavičienė.

J. Aleknavičienė.

Poilsiui – dar ne laikas

Pedagogė teigė, kad tuo metu, kai atėjo laikas pasirinkti, ar jau ilsėtis, ar dirbti mokykloje, ji  nepajuto to, jog reikėtų išeiti, palikti darbus.

„Be to, dar turėjau įsipareigojimų savo mokiniams. Tai – nuostabieji mano auklėtiniai. Jie tuo metu buvo trečiokai gimnazistai, ir man labai norėjosi išleisti šiuos jaunus žmones iš mokyklos, nes jie su manimi – nuo penktos klasės. Taigi, šiais metais jie jau baigia gimnaziją. Labai džiaugiuosi, kad galiu būti naudinga savo gimnazijos bendruomenei. Myliu, vertinu ir didžiuojuosi savo mokykla, kurioje dirbu nuo įkūrimo pradžios“, - kalbėjo J. Aleknavičienė.

Noro išeiti ilsėtis ir atsisveikinti su ilgamečiu darbu mokykloje teigė nepajutusi ir Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja S. Žebuolienė.

„Kodėl vis dar dirbu? Atsakymas paprastas – nes galiu dirbti, noriu dirbti ir man visada patiko darbas, bendravimas su jaunais žmonėmis. Mokydama kitus, mokausi ir pati“, - sakė S. Žebuolienė.

Į darbą – tarsi į šventę

Tiek ji, tiek J. Aleknavičienė teigė besidžiaugiančios savo profesijos pasirinkimu. Lietuvių kalbos mokytoja S. Žebuolienė visada mėgo skaityti, tačiau kai atėjo laikas rinktis, prie širdies buvo ir lietuvių kalba, ir istorija, tad teko gerai pasverti, kokią kryptį visgi pasirinkti. S. Žebuolienė ir dabar lietuvių kalbos pamokų metu daug dėmesio skiria istoriniams kontekstams, kurie glaudžiai susiję su jos mokomu dalyku.

Savęs niekuo kitu kaip tik mokytoja neįsivaizdavo ir J. Aleknavičienė. Vaikystėje draugės Janinai visuomet patikėdavo mokytojos vaidmenį. O ir toliau, besimokydama mokykloje, ji apie nieką kitą daugiau ir nesvajojo, kaip tik apie mokytojos profesiją.

„Čia sutikau daug puikių mokytojų. Jų autoritetas, begalinė meilė vaikams, noras būti panašia į juos ir paskatino mane rinktis mokytojos profesiją. Dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau ir nesigailiu. Į darbą einu kaip į šventę, nes visada būnu pasiilgusi savo mokinių, jų šypsenų ir šurmulio“, - pasakojo J. Aleknavičienė.

Dirbdama Jotvingių gimnazijoje teigiamų emocijų bei pozityvumo pasisemia ir S. Žebuolienė. Moteris teigė, kad mokykloje vyksta nuolatinis mokymo ir mokymosi procesas. Ji mokosi iš jaunų žmonių, mokinių, o jie – iš mokytojos. Pasak pedagogės, mokytojas nėra visažinis, tad mokymosi procese žinių semiasi visi kartu.

Juokais pasiteiravus S. Žebuolienės, ar ji griežta mokytoja, moteris teigė, kad griežtumas tarsi buvo labiau akcentuojamas ankstesniais laikais, tuomet, kai ji dar tik pradėjo dirbti.

Svarbu abipusė pagarba

„Dabar svarbus abipusis pagarbos jausmas. Aš gerbiu mokinius, ir jie gerbia mane. Niekuomet neturiu išankstinių nusistatymų, nemanau, kad ne taip gerai besimokantis mokinys yra kažkuo blogesnis nei tas, kuris geba mokytis puikiai, rodo gerus rezultatus. Man kiekvienas mokinys yra asmenybė“, - kalbėjo S. Žebuolienė.

Panašios nuomonės laikosi ir J. Aleknavičienė. Ji drąsiai teigia, kad mokinys ir mokytojas – tai tarsi du bendradarbiai, kurių sėkmė priklauso nuo abipusės bendrystės.

„Žinau, kad niekada negalima lyginti  mokinių, jų pasiekimų, nes visiškai neaišku, kaip pasisuks jų žinios ir gebėjimai po kurio laiko. Mokytojas turi mylėti visus vaikus, gerbti jų pasirinkimus, sprendimus, paguosti, patarti“, - sakė Šv. Benedikto gimnazijos mokytoja.

Jos teigimu, kartais mokytojo kasdienybėje susipina daug profesijų, ypač tada, kai jis turi auklėjamąją klasę. Tenka pabūti ir gydytoju, ir psichologu, ir karjeros specialistu, o kartais ir mama. Svarbiausia – laikytis duoto žodžio ir elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

„Taip gimsta pastikėjimas ir meilė. Ir tada mokykla tampa tavo antraisiais namais“, - įsitikinusi J. Aleknavičienė.

Alytaus miesto savivaldybė dar kartą sveikina ir dėkoja į Įškiliausių mokytojų sąrašą patekusioms Alytaus padegogėms: Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai S. Žebuolienei, šv. Benedikto gimnazijos  rusų kalbos mokytojai J. Aleknavičienei, Putinų gimnazijos rusų kalbos mokytojai Vilijai Baguckienei, Dainavos progimnazijos pailgintos dienos grupės auklėtojai Genei Barysienei,  Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos istorijos mokytojai Ramutei Volkuvienei, „Volungės“ progimnazijos rusų kalbos mokytojai Vidai Jovaišienei.