„Žmonės dažnai prieš pasirinkdami naminį gyvūną neįvertina savo galimybių“, - pastebi  Alytaus regiono gyvūnų globos namų „Nuaras“ vadovė Jurgita Gustaitienė.

„Neretai šeimininkai augintinį renkasi impulsyviai: pagal paveiksliuką ar vaiko užgaidą. Prieš tai visiškai nepasidomi jo priežiūra. Po to stebisi, kad šuo užaugo per didelis, kad katė ne vietoje atlieka gamtinius reikalus. Finalas būna toks – gyvūnas tampa nebereikalingu. Visa tai aš įvardinčiau atsakomybės stoka“, - pasakoja moteris.

Šiuo metu „Nuaras“ globos namuose Alytuje glaudžiasi 28 šunys ir 16 kačių. Čia jie patenka įprastai: randami gatvėje ar atnešami pačių šeimininkų.

 J. Gustaitienė teigia, kad tokius šeimininkus darbuotojai visomis išgalėmis stengiasi atkalbėti. Jeigu šeimininkas išvyksta į užsienį, netgi siūlo jam padėti parengti gyvūno pervežimo dokumentus, kad tik jis neatsisakytų augintinio. Deja, dėl panašių įtikinėjimų, su gyvūnu atsisveikinti panorę šeimininkai pyksta ir, direktorės teigimu, tarsi bandydami pateisinti save, rašo neigiamus komentarus piktindamiesi, kodėl atsakingos įstaigos drįsta atkalbinėti ir nenori atlikti savo pareigų.

Esama atvejų, kai gavus nurodymą iš veterinarijos tarnybos, savivaldybės ar policijos, gyvūnai priverstinai atimami iš nedrausmingų šeimininkų. Globos namų darbuotojas prisimena, kad Alytuje būta nutikimų, kuomet šuo ar katė buvo sužeisti šeimininkui išmetus jį pro langą. Visgi panašūs incidentai pasitaiko ypač retai.

„Nuare“ kartais apsigyvena ir kitų gyvūnų, ne vien tik šunų ar kačių. Atšalus orams, čia patenka nukentėjusios gulbės, pavasarį – susižeidę gandrai. Visai neseniai laikinai prieglobstį rado iš upelio išgelbėtas galimai automobilio sužalotas bebras.

Gyvūnų globos namuose dirba keturi darbuotojai. Jų kasdienybė neapsieina be nuotykių. Vienas jų pasakoja apie mieste vykusią stirnos gelbėjimo operaciją: „Gavome iškvietimą, kad mieste per dviejų metrų aukščio tvorą peršoko ir į nuosavą žmogaus kiemo teritoriją pateko stirna. Nuvažiavom  ir pradėjom gaudyt. Tačiau stirna šokli, gali iššokti sulig žmogaus ūgiu, taigi ją pagauti nėra lengva. Be visa ko ji pradėjo blaškytis, trankyti galva į tvorą. Kad nesusižeistų, teko atidaryti pagrindinius vartus, stabdyti eismą, automobiliu užtverti kelią, kad žvėrelis per parką galėtų nubėgti į mišką“.

Globos namų „Nuaras“ direktorė neslepia, kad Alytuje ši veikla yra itin nuostolinga. Jau ne kartą teko keltis į naujas patalpas, kurių įrengimas kainuoja didelius pinigus. Kadangi „Nuaras“ yra uždaroji akcinė bendrovė, tai ir jokios paramos įmonė negauna. Pinigai gyvūnų gydymui taipogi skiriami tik iš įmonės turimų lėšų.

„Sutartyse dažnai reikalaujama, kad gyvūnas būtų laikomas tris paras ir užmigdomas. Jeigu mes taip darytumėme, tuomet galbūt finansine prasme būtų lengviau. Bet mes niekuomet nemigdome sveikų, jaunų gyvūnų. Todėl mane stebina kai kurių institucijų požiūris, nes tasai nustatytas terminas iš esmės prasilenkia su įstatymais. Pas mus gyvūnai pragyvena 5-7 metus, o už tolimesnį jų globojimą lėšos neskiriamos. Mes minimaliomis išgalėmis stengiamės padaryti viską, kas geriausia“, - atviravo J. Gustaitienė.

Moteris džiaugėsi, kad per pastaruosius metus beglobių gyvūnų skaičius mažėja. Atitinkamos institucijos užsiima jų kastracija, o ir patys žmonės yra žymiai atsakingesni, labiau susivokę nei anksčiau.

Alytaus regiono globos namuose „Nuaras“ gyvenantys gyvūnėliai visuomet laukia geros valios žmonių pagalbos. Šiuo metu šunims ypač reikalingos būdos, katėms – kraikas.