Prieš du mėnesius nedrąsiai grožio studijos „Anna“ duris pravėrusi jauna moteris iš Ukrainos Irina prisistatė esanti kirpėja. Ji teigė turinti dešimties metų patirtį, tačiau iš gimtojo miesto su sūnumi teko bėgti, tad liko kaip stovi: nei žirklių, nei džiovintuvo, nei plaukų dažymo ar priežiūros priemonių - neturi.

Šiandien Irina jau jaučiasi saugi tiek pabėgusi nuo karo siaubų, tiek turinti ir kur gyventi, ir mėgstamą darbą. „Jau per sunku verkti dėl karo ir nerimauti, kada bei kur teks sugrįžti. Turiu mokėti džiaugtis šiandiena dėl sūnaus, dėl vyro, dėl savęs. Džiaugtis - nes man labai pasisekė, jog į šį darbo kolektyvą buvau priimta ypatingai draugiškai, jaučiuosi kaip namuose“, - sako Irina.

Padėjo įsitvirtinti

Taigi, nedrąsiai į grožio studiją įžengusi moteris, sulaukė palaikymo, jau pamažu taria pirmuosius lietuviškus žodžius, priima klientus moteriškiems, vyriškiems, vaikiškiems kirpimams, gražina alytiškes prieš pobūvius darydama įvairiausias progines šukuosenas. 

„Irina į mūsų kolektyvą įsiliejo puikiai. Visos merginos padėjo kuo galėdamos. Priėmėme karo pabėgėlę nebijodamos fakto, jog bus kalbos barjeras. Randame išeitį. Suprantama, ji nieko su savimi neturėjo, tad žmogiškai padėjome. Jai dar kiek stinga klientų, nes tam reikia laiko. Raginu užsukti į mūsų saloną arba pasiskambinti telefonu bei užsirašyti pas Iriną - dirba tikrai gerai ir profesionaliai. Jai reikia mūsų palaikymo“, - sako grožio studijos „Anna“ savininkė Daina Stanionė. 

Beje, įsitvirtinimui kol kas iš Irinos neimamas joks darbo vietos nuomos mokestis.

Pirmosios karo dienos

Nors susitikę su Irina grožio studijoje „Anna“ sutarėme kalbėti apie jos darbinius įgūdžius ir įspūdžius Alytuje, tačiau neišvengiamai palietėme ir skaudžias pirmųjų karo dienų patirtis.

„Paskambino mama ir sako - jau neruošk vaiko į darželį - karas prasidėjo. Dar tą akimirką net nepatikėjau. Kadangi nuomavome butą, atvyko tėtis ir mus pasiėmė

 į  jų namą. Kai prasidėdavo bombardavimas - bėgome ir basi į rūsį. Ten drėgna, šalta. Penkerių sūnus iki šiol tai pamena, kalba. Jis viską matė, viską girdėjo“, - pasakojo pašnekovė.

Irinos vyras dirba vienoje iš Alytaus įmonių, tad prasidėjus karui pasirūpino, kad ji su sūnumi atvyktų į Dzūkijos sostinę. Anot Irinos, geri žmonės jiems Alytuje patikėjo butą.

 „Kada grįšime - niekas nežino. Butas, kurį nuomavome ten - subombarduotas, o tėvai užsispyrė pasilikti. Tėtis nieku gyvu nepaliks Ukrainos, o mama be jo nevažiavo“.

Pradėjo mokytis lietuvių kalbos

Dešimt metų kirpėja dirbanti Irina sako Ukrainoje turėjusi daug pastovių klientų, užrašai buvo ir mėnuo į priekį. „Kai prasidėjo karas - visi užrašai tapo beverčiais. Sėdėjau be darbo. Laimei, pavyko atvykti į taikią šalį Lietuvą ir draugišką miestą Alytų“, - sako Irina.

Vos atvykusi į Alytų, jauna moteris suskubo ieškotis darbo. „Aš bandžiau savo paslaugas siūlyti ne viename salone, tačiau ten nereikėjo kirpėjų. Čia suteikė taip man reikalingą galimybę. Vaikas eina į darželį „Vyturėlis“, vyras dirba, aš taip pat. Ko daugiau norėti. Esu labai laiminga, kolektyvas nuostabus, visi padeda“, - džiaugėsi Irina.

Ji atvira - klientų dar trūksta. „Alytiškės malonios. Laukiu jų. Aš labai myliu savo darbą. Čia pakeliu savo nuotaiką, tai man įkvėpimas. Be savo profesijos neįsivaizduoju gyvenimo. Aš jau pamažu mokausi lietuviškai. Tiesa, sūnus moka daugiau, juk darželyje vaikai imlūs“, - sako Irina.

Jauna moteris stengiasi mažiau žiūrėti žinias, nes pavargo verkti. „Stengiuosi laikytis. Labai mylime savo žemę, kai pagalvoji - renkasi ašaros. Čia labai gera, tačiau mūsų širdis - ten“, - sako Irina.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ “Pilietinio atsparumo iniciatyva”. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.