Pranešk naujieną!
Tel. 8 670 94 094. El. paštas info@alytusplius.lt


Vakar mus skaitė 19 288

Garsusis Žiūrų kaimo folkloro ansamblis surengė unikalų koncertą

Rūta Averkienė  •    •  11:47, 2019-11-26
Garsusis Žiūrų kaimo folkloro ansamblis Varėnoje pristatė kompaktinę plokštelę.
Varėnos rajono savivaldybės nuotr.

Varėnos kultūros centras sekmadienio vakarą iki vėlumos aidėjo nuo daugybės dzūkiškų dainų – Žiūrų kaimo folkloro ansamblis, sukvietęs į savo naujos kompaktinės plokštelės „Tai Žiūrų slaunas kaimas“ sutiktuves, dovanojo unikalų koncertą. Gausus, bene penkiasdešimt dalyvių skaičiuojantis prieš keletą metų atsikūręs ansamblis, kuriame dainuoja net keturios kartos, dalyvius žavėjo ne tik senovinėmis Žiūrų kaimo dainomis, bet ir autentiškais pasakojimais, graudino jautriais prisiminimais.

 

Žiūruose gyvenantys žmonės tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Jie saugo savo tradicijas, amatus ir dainuoja nuostabias dainas. Prieš keturiasdešimt devynis metus įsikūręs folkloro ansamblis šiandien garsus visoje Lietuvoje, o jo atliekamos dainos pasklido po atokiausius kampelius. Ir šiandien ne vienam suvirpa sielos stygos klausant jo atliekamų senovinių melodijų, iki ašarų graudaus ringavimo. Kiekvienoje dainoje – vis kiti gyvenimai, kitos, neparašytos istorijos. Tvyro jos iki šiol senose kaimo pirkiose.

 

Jeigu atvyksite į Žiūrus ar prie gražiosios Ūlos, patirsite neįprastų akimirkų. Jums patiks kerinti gamta, tradicinė architektūra. Gal net pasiseks išgirsti ansamblio moteris dainuojant, o gal ką ir pamokys, kaip reikia dainuoti, kaimo audėjos parodys savo audimus. Pamatysite, kaip gyvena senasis Ūlos pakrantės kaimas ir jo vardą išgarsinę žmonės, kurie myli dainas ir dzūkišką tarmę.

 

Etnografai Žiūrų kaimą vadina dainuojančia Dainava, nes čia dzūkų folkloro tradicijos gyvuoja nuo neatmenamų laikų ir tebepuoselėjamos iki šiol. Ne veltui 2005 m. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo folkloro ansambliu, jam įteikta „Aukso paukštė”. Žiūrų ansamblį visada būrė ir jam vadovavo entuziastingos, meilės Žiūrams bei dzūkų folkloro tradicijoms kupinos asmenybės. Prieš keturiasdešimt devynis metus jį įkūrusi ilgametė vadovė ir tikra ansamblio „siela“ Marcelė Paulauskienė, dainas vedanti iki šiol. Sėkmingai, deja, neilgai jam vadovavusi Lina Būdienė. Atgimusio ansamblio energingoji vadovė Janina Samulionienė – Žiūrų kaimo anūkė, tad jai šio kaimo skambios dainos žinomos ir pamėgtos nuo vaikystės. Dabartinio ansamblio meno vadovė Eglė Česnakavičiūtė, nuo šio pavasario intensyviai  įsijungusi į ansamblio veiklą ir kaip pati sako, Žiūrus nešiojanti savo širdyje.

 

Pristatant kompaktinę plokštelę, scenoje drauge su žiūriškiais, kaip bebūtų gaila, nebedainavo ansamblio vadovė ir šios kompaktinės plokštelės iniciatorė Lina Būdienė. Labai jautriai mylimą mamą prisiminė sūnus Laurynas. Jis sakė, kad mamos meilės Žiūrų kaimo žmonėms ir dainoms dėka jis šiame ansamblyje dainuoja jau nebe pirmus metus. „Nors skamba dar širdy giesmė, bet šiandieną mums Jos trūksta. Trūksta Mamos plačios šypsenos, apkabinimo, pačių šilčiausių žodžių, kuriais Ji pasitikdavo kiekvieną. Trūksta Jos atviros širdies, gebėjimo prisiliesti prie kiekvieno. Simboliška stovėti čia, kur buvo Jos antrieji namai. Čia buvo galima Ją išvysti beveik kiekvieno renginio metu lakstančią su šypsena. Išeidama Ji mums visiems paliko be galo daug...“. Prieš pusę metų į amžinybę netikėtai  išėjusi energijos ir iniciatyvų nestokojusi ansamblio vadovė tarsi iš anapus laimino ir globojo savo mylimus Žiūrų ansamblio dainininkus, ir štai – jų plokštelėje įamžintos gražiosios dainos ir pasakojimai tikrai neišeis užmarštin.

 

Kai ansamblis nebeteko vadovės, pamažu į jo veiklą nuoširdžiai įsijungė  entuziazmo kupina  Eglė Česnakavičiūtė, kuri dabar yra ansamblio meno vadovė. Nuo šio pavasario ji įgyvendino norą, kad gražiausios Žiūrų kaimo dainos ir įdomiausi pasakojimai skambėtų dviguboje kompaktinėje plokštelėje.

 

Pirmajame diske skamba net dvidešimt keturios Žiūrų kaimo dainos. Jas atlieka ir senieji ansamblio dainininkai, ir naujai atsikūrusio ansamblio nariai. Antrasis diskas – tarsi Žiūrų kaimo „kraičio skrynia“, kurią pravėrus pabyra šių metų vasarą bei rudenį įrašyti autentiški „perlai“ –  kaimo senolių pasakojimai apie tradicinį gyvenimo būdą: žmogaus gyvenimo etapus, kasdienius darbus, užsiėmimus, pasaulėžiūrą, džiaugsmus, vargus, šeimos ir kalendorines šventes. Kompaktinėje plokštelėje klausytojas ras ir knygelę, kurioje išspausdinti visi leidinyje skambančių dainų tekstai, iliustruoti kaimo žmonių išsaugotomis nuotraukomis, atspindinčiomis jų praeities gyvenimą. Žiūriškiai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad ji pateko į Lietuvos nacionalinio kultūros centro seriją „Dainos iš visos Lietuvos“.

 

Charizmatiškieji Žiūrų kaimo dainininkai  koncerte ne tik dainavo jautrias sielos stygas virpinančias dainas apie „motulį“,  „sciklo langelius“, šalia jų kaimo žuvusius partizanus. Iš ekrano senieji žiūriškiai pasakojo įdomiausias su kaimu ir jo tradicijomis susijusias istorijas. Įdomiai šventinį koncertą su ansamblio vadove Janina Samulioniene vedusi Eglė Česnakavičiūtė ir čia pat scenoje devynis seniausius ansambliečius kalbino ir kvietė prisiminti visokių įdomybių iš praeities.

 

Ansamblio „siela“ Marcelė Paulauskienė kaip visada šmaikštaudama pasakojo: „Liūdna man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu. Mūs ansamblis dainuoja penkiasdešim metų, nu ir dar penkiasdešim tai tikrai giedosim“. Nemažiau už dainas, kurių Marcelė moka bene du šimtus, žavi jos pasakojimai. Klausytojus pralinksmino jos prisiminimai, kad „anksciau tai su bernais nesbuciavo mergos iki veseilios. Palydzi būdavo po šokių, paduodzi rankų ir sakai: „Viso gero“ iki kito sekmadienio“. Paklausta, o kada ji pirmą kartą su savo vyru pasibučiavo, negalėdama sulaikyti juoko, senolė sakė: „Nu tai žinoma, tik veseilios dzienų, jau po šliūbo“.

 

Kokią charizmą, kokį stiprų širdies „magnetą“ reikia turėti, kad šalia baltom skarelėm ir prijuostėm  pasipuošusių septynių moterų ir dviejų garbingo amžiaus vyrų stovėtų jų vaikai, vaikaičiai, marčios, žentai, į Žiūrų ansamblį dainuoti suvažiuojantys iš visos Lietuvos.  Vyriausiam ansambliečiui Broniui Čirui – aštuoniasdešimt septyni metai, o jauniausiajai dainorėlei Ūlei Svirnelytei – trylika. Penkiolikmetė kaimo provaikaitė Saulė Miškinytė, šiame ansamblyje pradėjusi dainuoti penkerių, su žiūriškiais džiaugiasi dainuojanti jau dešimt metų.  

 

Žiūrų vaikaitė, Vilniuje gyvenanti ir dirbanti Vilma Budėnienė sakė: „Man gera numinti atstumą nuo Vilniaus ir atgal, kad pabūčiau su tais, kurie yra many esmių esmė. Pradžia. Šaknys. Knyga, kurios eidavau pasiimti į Žiūrų biblioteką. Čia gimė mano mama, čia gyveno mano seneliai ir proseneliai, teta Jecanta, šio ansamblio sielelė, užauginusi ne tik savo šaunias 4 dukras, bet ir mus glaudusi, seserų vaikus. Dabar šiame ansamblyje vien mūs pirkios dainuoja 10, su dėde Bronium – ansamblio lakštingala – priešaky…Kažkas tykiai stebi kaip bunda paukštis virš Margų pievos ir fiksuoja tai nuotraukose, kažkas pagauna už sparnų Mūzą  ir suguldo eilėraštį, kažkas tepa spalvomis drobę ir nutapo kupiną ramybės paveikslą, o kažkas išgirsta, kaip kalba upė ir sukuria naują dainą… Viskas – iš šio kaimo didžiausių turtų ir čia vykstančių stebuklų. Visi tie reginiai, vaizdiniai  vienaip ar kitaip ir sugula kūryboje“.

 

 

Žiūrams skirtas ir Vilmos eilėraštis: „Ant to vėlių kalno, kur kryželis stovi, slauno kaimo žmonės – Ąžuolų tvirtovė. Trobos apsijuosę divonais margiausiais, baltos jų skarelės, širdys dainingiausios. Baltos ir prijuostės, šypsenos ant veido. Kiek dar daug čia meilės po ūlyčias vaikšto! Šlama medis vėsą, upė neša laiką... Slauni žmonės renkas, slauni žmonės meldžia. Vieni ant pievelės, kiti ant upelio, o treti – vėlelės –  ant slauno kalnelio... Ir girdis iš tolo, ir girdis miškais, baltom samanom jau ateina  laikai... Kai tyliąją dainą užgiedam kartu: ir senas, ir jaunas, ir tas, kurs danguj. Taip slaunais vakarais ir čiulbingais rytais prabyla į širdis ŽIŪRŲ KAIMO vaikai“.

 

Žiūrų ansamblyje didžiuojasi dainuojantis ir bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Mantas Bartuška, jam dėl dainavimo su žiūriškiais net svarbius darbo reikalus kartais tenka pakoreguoti.

 

Pilnutėlė žiūrovų salė, kurioje įdėmiai klausė ir dainavo drauge, juokėsi ir jaudulio ašarą šluostė, plojo žiūriškių giminės ir jų dainų mylėtojai.

 

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, dzūkiškai dėkodamas žiūriškiams už nuostabų dzūkišką vakarą, prisiminė, jog šio kaimo žmones prisimena ir jų dainas girdėjo nuo vaikystės. „Šiandien surangėt mum tokį koncertų, kad širdzis iš jaudulio šokinėja!  Dziaugiamės visi kartu naujai išlaistu kompaktiniu disku. Prieš keturasdešim devynis metus Žiūrų ansamblis inžiebė dzidelį kibirkščį ne cik aplinkinių kaimų žmonėm susbūrc dainuoc, bet ir visai Lietuvai. Kituosa šilų kaimuosa ansamblių jau neliko, o jūs dainos skamba kap kadaise. Ar cia šalciniai kitoki teka, ar sutarimas tarp jūs dzidesnis, kad dainos ciek metų cia nenucyla. Žiūrų kaimo moteris, paspuošusias baltom skarukėm, atsimenu nuo vaikystės. Atsimenu ir jų dainas, kuros skambėjo ir šienų grebianc, ir grybaunanc. Ir šiandien scenon jūs buvo tokios gražos ir linksmos. Ačiū jum, mielieji, už dainų, už tradicijų, kad naujos gyvybės inkvėpėt. Šitas  diskas – tai nauja pradzia, linkiu ir toliau būc vienyngais, širdzyngais, ir išsaugoc tų Žiūrų kaimo dvasių ir puoselėc savo kaimų“. Trims ansamblio vadovėms – Marcelei Paulauskienei, Janinai Samulionienei ir Eglei Česnakavičiūtei – meras įteikė gėlių, o seniausiems ansambliečiams – atminimo dovanėles.

 

Žiūrų ansamblį su kompaktinio disko pristatymu pasveikino, simbolines dovanėles įteikė, daug kūrybinės sėkmės ir stiprybės, sveikatos linkėjo Seimo narys Juozas Baublys.

 

Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialistės Vida Šatkauskienė ir Skirmantė Ramoškaitė dėkojo visiems ansambliečiams, saugantiems ir puoselėjantiems etnografines tradicijas. „Šis vakaras ypatingas. Visi jūs sudarot nuostabią bendriją, kuri švenčia gražaus darbo rezultatą. Šiandien reikia prisiminti visus, kurie prisidėjo, nes čia yra daugybės žmonių nuopelnas. Dėkojame už jūsų atsakomybę ir supratimą, kad dainavimo tradiciją reikia tęsti. Džiaugiamės, kad turite profesionalią meno vadovę Eglę, jums ji yra tikra dovana. Profesionalaus požiūrio į dainą tegu jus moko profesionalai ir linkime jums visa tai suderinti su bendruomeniškumu“.

 

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška ansambliečiams linkėjo gražiausias dzūkiškas dainas dainuoti ne vieną šimtą metų.

 

Šventinį koncertą vainikavo Žiūrų kaimo himnas „Tai Žiūrų slaunas kaimas“, kurį sutartinai dainavo visa salė.

 

Titanišką darbą besirūpinant kompaktinės plokštelės išleidimu padariusi Eglė Česnakavičiūtė, pasakodama, kaip gimė ši plokštelė, negalėjo nuslėpti  jaudulio balse ir didelės meilės Žiūrams. „Nors mano ryšys su Žiūrais yra toli gražu ne kraujo, tačiau šis kaimas mano širdyje užima ypatingą vietą. Paskutinius devynerius metus savo laisvu laiku keliaudavau po tas vietoves, apsuptas Merkio ir Ūlos, ieškodama ir dokumentuodama vyriausius ir dažnu atveju paskutinius šilų dzūkų kaimų dainininkus. Kadangi nuo mažumės aktyviai dalyvavau folkloro gyvenime Vilniuje, Žiūrų kaimo dainos man buvo pažįstamos jau ten. Teko garbė jų mokytis iš paties Jono Trinkūno bei kartu su juo giedoti jas. Vėliau, jau studijuojant, pradėjau intensyviai važinėti būtent į Žiūrus ir ten  rinkti istorinę bei etnomuzikologinę medžiagą. Su Marcele labai gerai susidraugavome, skambindavomės, aš ją lankydavau ir pažinau Žiūrų dainą iš naujo – traukiant ją kartu su ansamblio siela, pagrindine vedančiąja… Nemoku apsakyti savo džiaugsmo, koks jis mane užplūdo tada, kai išgirdau gandus, kad ansamblis atkuriamas. A. a. Linutė man nušvito kaip šventoji, ėmusis šios misijos… Etnomuzikologijos studijų magistro darbe tyrinėju šiandieninę dainavimo tradicijos situaciją šilų dzūkų kaimuose… Matydama, kad Žiūrai pasiryžę nesustoti ir eiti priekin, nutariau šiam kaimui skirti visą didelį skyrių savo darbe ir žiemą vykau stebėti, kaip vyksta repeticija. Jausmas buvo išties puikus – susirinko šeimos, kaimynai, skambėjo daug dainų, juoko. Kalbindama įrašui įvairių kartų žmones supratau, kad priežastys, lemiančios šį ansamblio gyvenimo posūkį, yra dvejopos: vieniems svarbiausia yra pačios dainos ir jų perėmimas, kitiems – proga susirinkti, pabendrauti, pavakaroti… Pavasarį jau žinojau, kad ansamblis ruošiasi įrašui – bus leidžiama plokštelė. Balandžio pabaigoje iš karto po Druskininkuose mano vesto seminaro Lina prie manęs priėjo ir susijaudinusi, laikydama už rankų, spindinčiomis akimis dėkojo už mokymus ir pasakė štai ką: “Gėlala, būk gera, atlėk kitų savaitgalį repeticijon – bus paskucinė prieš įrašus. Gi žinai, kad įrašinėsim plokštelį. Jei atvažuotai, labai padėtum man susitvarkyti su tom dainom, ar galėsi? Pažadėk, kad atvažuosi.” Kažkodėl jaučiau, kad jai iš tiesų reikalinga mano pagalba, o padėti Žiūrams – mano pareiga. Juk jie tiek man daug davė. Tuomet dar nežinojau, kad Žiūrai taps kiekvienos laisvos dienos ar valandos tema ir darbu. Dainas Vilniuje, LNKC studijoje, įrašinėjome jau be Linutės… Žinodama kompaktinės plokštelės leidimo tikslą – įamžinti keturių kartų dainavimą kartu, negalėjau leisti nuplaukti šiam darbui. Su LNKC kolektyvu, Loreta Sungailiene Vilniuje įrašėme atsikūrusio ansamblio, o po mėnesio Žiūruose – senolių dainas. Labai džiaugiuosi ir iki šiol vertinu užsimezgusią nuostabią draugystę ir su antrąja vadove – Janina Samulioniene. Ji man kaip krikštamotė, mes puikiai susidirbame, sprendžiame problemas, planuojamės koncertų eigas ir t.t… Kadangi analizavau kiekvieną Linos užrašą ir lapelį, kuriame ji buvo svarsčiusi plokštelės turinį, supratau, kad jame norėta įamžinti ir keletą senolių pasakojimų. Nemažai liudijimų apie praeities gyvenimą buvau įrašiusi ir pati anksčiau, tačiau įrašai turėjo būti nepriekaištingi, estetiški, skirti klausymui namuose, o ne archyvui ar mokslininkų darbams. Nutariau įrašyti kiekvieną senolį. Jau seniai norėjau atskleisti kiekvieno jų dvasią ir pasaulėžiūrą kitiems. Kiekvienas vasaros savaitgalis – kelionė į Žiūrus, repeticija, aparatūra… Spalį pakalbinau paskutinįjį – devintą ansamblio senolį. Buvo baigta malonioji dalis – bendravimas. Tada sekė pasakojimų šifravimai, atrinkimai, kas turėtų patekti į plokštelę. Kadangi medžiagos surinkau tiek, kad būtų galima išleisti net 6 tokias plokšteles, iškėliau mintį leisti dvigubą kompaktinę plokštelę: pirmojoje dainos, antrojoje – pasakojimai. Istorijos, kurių nuo šiol galėsime klausytis bet kada ir bet kur, apima tris didžiuosius ratus ir jų papročius. Tai žmogaus gyvenimo ratas (nuo gimimo iki mirties), gamtos ir žmogaus veikimo joje ciklas (nuo pavasario iki žiemos šalnos) bei kalendorinių švenčių ratas (nuo Velykų iki Kalėdų). Plokštelės įraše išgirsime visus devynis senolius ir kuo įvairesnes istorijas. Publikacijoje pateikiami visų dainų tekstai, sudariau tarmiškų žodžių žodynėlį, kad dainas ir pasakojimus galėtų suprasti žmonės, gyvenantys bet kuriame Lietuvos kampelyje. Knygelė, esanti leidinyje, iliustruota senovinėmis kaimo žmonių išsaugotomis nuotraukomis, kurios iliustruoja tam tikras dainas. Dėkoju visiems, kurie pasidalino su manimi šiais nuostabiais turtais. Kuomet atsiėmiau šį pusės metų darbo rezultatą iš kompaktinių plokštelių gamyklos, negalėjau patikėti, kad štai – visos mano sudėtos emocijos, pastangos, iššūkiai yra sudėti čia – trijose dėžėse, kuriose diskai, pasklisiantys per Lietuvą ir ne tik. Labai džiaugiuosi šiuo darbu. Ši publikacija pirmiausia yra Linutei, tada Žiūrų kaimo žmonėms, Varėnos kraštui ir, žinoma, visai Lietuvai ir pasauliui. Dar ir mano mamai - už tai, kad parodė man šias vietas. Jei ne ji - turbūt nebūčiau atradus siaurų takelių Ūlos krantuose, vedančių į Žiūrų kaimą“, – jausmingai pasakojo Eglė.

 

Klausantis senovinių dainų, skanaujant grikinės babkos, pyragėlių su grybais bei kitų dzūkiškų skanėstų, stebint, kaip linksminasi šio kaimo žmonės, nejučia pagalvoji: „Šitame kaime tikrai dar gyva senoji Dzūkija...“.

 

Tikime, kad ansamblis dar ilgai gyvuos, dar aplankys ne vieną Lietuvos kampelį ir svečią šalį, sušildys širdis, savo senelių ir tėvų dainas perduos jaunimui, kad tos nuostabios dainos nenugrimztų į užmaršties vandenyną.

 

Griežtai draudžiama alytusplius.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti alytusplius.lt kaip šaltinį.
Komentarų nėra

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai