Sekmadienį vėl turėjau progą džiaugtis Eglės ir Roko Kašėtų darbo kultūros srityje įvertinimu – jie buvo paskelbti „Sidabrinės bitės“ laureatais Varėnos rajone, kuriame gyvena ir kuria. Deja, gražų renginį ir koncertą Senosios Varėnos bažnyčioje apkartino dar iki ceremonijos prasidėjęs purvo drabstymas socialiniuose tinkluose ir užsakytuose straipsniuose.

Dėl to panorau pasisakyti ir aš – Eglės mama. Nesu viešas asmuo, Varėnos rajone manęs  niekas nežino. O mano dukra šiame rajone dalies žmonių matoma tik kaip dabartinio mero marti. Taigi parašysiu nuoširdžiai tai, kas jau nuo savaitgalio sukasi galvoje.

Skaudu, kad pavydo ir valdžios troškimo vedini žmonės žemina tuos, kurie iš visos širdies ir nesavanaudiškai dirba Lietuvai, regionui, būtent šios vietos kultūrai. ,,Mero marti“,  ,,mero sūnus“, ,,nepotizmas“ – tokie pripaišomi epitetai kaip tamsus šešėlis gula ant visų jų darbų ir, ypač, apdovanojimų. Kartais iš tokių piktavališkų tekstų ar pagiežos kupinų komentarų atrodo, kad net vardo mano dukra neturi. Vienintelis jos nuopelnas – tai mero užnugario turėjimas. Nors apie „privilegijas“, kurias teikia buvimas susietu su politika, galėtų ji pati papasakoti.  

„Tikriausiai protingiausia būtų tyliai ir ramiai sėdėt savo kaime, apsiribojant daržais ir malkų ruošimu žiemai, arba išvykti iš šio rajono, o dar geriau – iš Lietuvos. O ką daryt, kai emigruoti nesinori, o širdis yra čia, Dzūkijoje, kaip ir  jaučiama pareiga šiam kraštui ir Lietuvai…“ – svarsto mano dukra.

Tiesa, apdovanojimą net ne meras skiria. Meras tik jį įteikia tradicinio, kasmetinio renginio metu. Bet ir tai partijų priešrinkiminėse kovose tapo ,,skandalu“. Žinoma, turbūt teisingiausia būtų Eglei su Roku būt vertinamiem visoje Lietuvoje, gauti net aukščiausią Kultūros ministerijos apdovanojimą, (kas neseniai ir įvyko), tačiau tik ne vietovėje, kurioje sąmoningai įsikūrė tam, kad galėtų dzūkų kultūrą gaivinti savo veiklomis. Kad tik niekam nekliūtų…

Esu Eglės mama ir noriu papasakoti trumpą istoriją, atvedusią Eglę (o drauge ir Roką) iki šio įvertinimo ir drauge – kaip pasekmės – pučiamo „skandalo“…

Eglė gimė sunkiai. Buvo gruodis, Advento laikas. Visą naktį nešiojau ją priglaudus prie krūtinės ir tyliai dainavau adventines dzūkiškas dainas, išmoktas iš V. Povilonienės, o drauge ir tas, kurias išmokau iš namie nuolat besisukančios Marės Kuodžiūtės-Navickienės plokštelės. 

Dukrytė per naktį nurimo, atsipalaidavo, ryte atėję gydytojai stebėjosi per naktį įvykusia gera permaina. O aš, pati to nežinodama, pati net ne dzūkė būdama, tą naktį turbūt „įskiepijau“ vaikui Dzūkiją… 

Vėliau augdama Eglutė sustingdavo ir suklusdavo išgirdusi dzūkišką dainą. Nuo mažens veždavausi Eglę į Dzūkiją, kuri man buvo labai artima ir miela. Keliaudavome su palapinėmis, grybaudavome, maudydavomės, grožėdavomės senaisiais kaimais. Daugiausia laiko leisdavome netoliese Zervynų, vaikščiodavome Ūlos skardžiais, stovyklaudavome ir prie Citno ežero – dabar visai netoli jo gyvena Eglės ir Roko šeima.  Dzūkijos kraštovaizdis, senos sodybos ir nuoširdūs čia gyvenantys žmonės dar labiau sustiprino trauką šiam kraštui. 

Nuo penkerių metukų Eglė ėmė dainuoti folkloro ansamblyje, o vėliau, dar būdama moksleive, subūrė savo ansamblį ir jam vadovavo. Su metais tų ansamblių buvo ne vienas… Greta folklorinės veiklos ji lankė B. Dvariono muzikos mokyklą, grojo simfoniniame orkestre ir baigė smuiko specialybę. Vėliau, po to, kai būdama gimnazinėse klasėse baigė Neakivaizdinę etnografijos mokyklą, kurią organizavo Lietuvos istorijos institutas, pati pradėjo vykti į jau pamilto Dzūkijos krašto kaimus užrašinėti senų žmonių pasakojimus, prisiminimus, dainas. 

Baigusi mokyklą, Eglė tvirtai žinojo savo kelią – kultūros istorijos ir antropologijos studijos Vilniaus universitete, po jų dar baigė meno teorijos (etnomuzikologijos) magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tiek bakalauro, tiek magistro darbas buvo parašytas remiantis jos tyrimais būtent šilų dzūkų subregione. 

Man labai įsiminė vienas pokalbis su Egle. Pati esu keliautoja, kopiu į kalnus,  tačiau į eilinį mano kvietimą pakeliauti, kai Eglė dirbo Vilniuje ir tokiam tikslui turėjo imti atostogas, ji atsakė taip: ,,Aš negaliu sau to leisti… Po kiekvienos žiemos, kai atvykstu į Dzūkijos kaimus, randu naujų smėlio kauburėlių kapinėse, išeina senoji karta, kuriai dainos buvo gyvenimo dalis, o amatai – jų kasdienybė. Jie yra paskutiniai mūsų senojo kaimo, dzūkiškos šnektos, pasaulėžiūros, tradicijų ir istorijų saugotojai. Jei aš dabar keliausiu, jie gali manęs nesulaukti. Tai svarbu… Atstogas imu tik kelionėms į Dzūkiją“. Todėl, kai bendraamžiai tyrinėjo jį supantį pasaulį ir jo tolimiausius kampelius, studijavo užsienyje, Eglė bandė pažinti Dzūkiją, eiti vis gilyn į ją… Svajodavo ir sodybą čia atrasti, taupė jai pinigus, kiek jų atlikdavo nuo buto nuomos, visąlaik gyveno kukliai ir neišlaidavo, nes turėjo tokią svajonę. Vis dažniau lankydamasi šiame krašte, net paprašyta Varėnos kultūros centro paimti dalį etnografės etato, taigi jau ir dirbdama čia (nors pagrindinis darbas tebebuvo Vilniuje), netikėtai susipažino su „cikriniu“ dzūku – Roku, savo būsimu vyru. Tuoktuvės vyko ant Ūlos skardžio… Man rodos, kad tądien jie ne tik susituokė tarpusavyje, jie susituokė ir su Dzūkija… 

Abiejų požiūriai sutapo – neužtenka surinkti ir archyvuose ar muziejuose saugoti dzūkiškas tradicijas, o dainų klausytis ar jas atlikti koncertuose. Abu pasiryžo gaivinti nykstančią tarmę, gyvą dainavimą, amatus, stiprinti dzūkišką identitetą, skatinant žmones atsikratyti provincialumo kompleksų, kaip tik didžiuotis savo regionine tapatybe, o taip pat neužstrigti senovės rekonstrukcijose, randant būdą tarmei ir tradicijoms reikštis šiuolaikiniame pasaulyje, skatinti jaunimą grįžti prie savųjų šaknų, grįžti į vis tuštėjantį regioną. Šią misiją jie pradėjo asmeniniu pavyzdžiu. 

Eglė, tikra vilnietė, bendraudama su krašto senoliais, kurie tebekalba dzūkiškai, sugebėjo išmokti dzūkišką tarmę, abu su Roku įsigijo kirvarpų sugraužtą pirkaitę Dzūkijos pakrašty, pasienio su Baltarusija ruože, kur pirmus gyvenimo metus surinkinėjo vandenį nuo stogo į bačkas, o gėrimui veždavosi iš kitur, nes vandens nei pirkioj, nei šuliny nebuvo. Pora nenorėjo atidėliot apsigyvenimo čia. Net ir šiandien jie tebegyvena be skalbimo mašinos, vonios ar kitų patogumų. Taip Vilnių jie iškeitė į šitą ,,šiltą“ vietelę , nes abu suprato, kad tik būdami Dzūkijoje, gyvendami tarp jos žmonių ir miškų, gali kažką nuveikti jos labui, galų gale parodyti, kad jaunimas ne tik bėga iš kaimų, nes ,,čia nėra nieko – nei darbo, nei pramogų“.  

Čia gimė penki dzūkų kultūros festivaliai ,,Čiulba ulba“, edukacinė audimo tradicijos išsaugojimui skirta ,,Parėdzymų“ platforma, Roko ,,Dzūkodelika“.  Apie šiuos darbus net nerašysiu, užteks besidomintiems susirasti informacijos apie tai internete, kad ir atsidaryti ,,Čiulba ulba” puslapį… Belieka pridurti, kad tokios apimties ir profesionalumo festivalį tenka kurti visus metus. Ir tai buvo daryta visiškai savanoriškai, negaunant už tai jokio atlyginimo. Taip, mano dukra paskutinius tris metus tiesiog savanoriavo dzūkų kultūrai bent jau pusantro etato. Ir dar su vaikeliu ant rankų. Net ir padedant gausiam savanorių būriui, tai milžiniškas darbas.

Man, kaip mamai, aišku, gaila, kad dukra paliko Vilnių, kad gyvena pasienio ruože, kur, esant ekstremaliajai padėčiai net negalėjau jos aplankyti, kad dabar savo anūkę galiu apkabinti kur kas rečiau nei tai galėčiau padaryti turėdama dukros šeimą arčiau. Tačiau suprantu jos pasirinkimą ir misiją. Aš džiaugiuosi, kad nuo mažens ji užtikrintai eina savo keliu, sukūrė puikią šeimą ir kad abu su Roku, nors ir sunkiai dirbdami, gyvena tuo, kuo tiki, ir eina ten, kur veda širdis… Tenoriu palinkėti Eglei ir Rokui stiprybės, nepaisant ant jų liejamo purvo, toliau eiti savo keliu…

Tekstas - iš Almidos Česnakavičienės feisbuko paskyros.