Gyvena dzūkiškai: ir gėlė, ir žolė gražu

„Nei tręšiam braškių, nei purškiam sodų, kiek Dievas duoda, tiek užtenka“ – taip gyvena Asta ir Valdas Remeikai, įsikūrę Valdo tėviškėje, Meškučių kaime, valdantys 17 hektarų žemės.

Jų vienkiemis - pilnas gyvybės: iš raisto ateina želmenų pažiūrėti gervės, aplink stypčioja stirnos. Jos žiemą nukarpė vyšnaičių viršūnes, trešnės tokios didelės, nepasiekiamos, uogas kasmet nulesa paukščiai – užtenka ir žmogui, ir paukščiui. Senam sode – nenutrūkstantis paukščių čiulbėjimas.

Sodyba pilna ir naminės gyvasties. Ją saugo penki šuniukai, tai kieme, tai ant stogo stebi aplinką, ar po kiemą vaikštinėja povai, lauke karksi perlinės vištos, aptvaruose – auksiniai, sidabriniai, karališki, medžiokliniai fazanai, balandžiai, pūkuotos vištos, narveliuose – triušiai ir išskirtinis gyvūnas – šeškas Lakis.

Neišpasakytas fazanų grožis.

Ir dar: netoli sodybos rupšnoja žolę trys poniai – Kamanė, Kaštonas ir mažasis Kukutis, ganosi trys karvės ir veršiukas, tvarte dvi juodmargės laukia pagausėjimo ir penisi bulius.

Šeimininko numylėtiniai Kamanė ir Kaštonas.

„Tik bičių nelaikau: jei vienoje rankoje įkanda, tai ir kita sutinsta“,– sakė ūkio šeimininkas.

Auksinio amžiaus sulaukusi pora - tarsi suaugusi su aplinka, gyvena dzūkiškai. „Aš ne pedantė: man gražu ir gėlė, ir žolė, – sakė Asta, kuri nemėgsta iki pašaknų nuskustos kiemo žolės. – Man nepatinka, kai tik išdygusiai ir pražydusiai lauko gėlelei, tuoj jai galvą nukapoja!“

Kasdienybėje Asta nuolat namus gano, o Valdas dar yra ir „pagalbinės“ vairuotojas – jau 15 metų dirba Alytaus rajono savivaldybės greitosios medicinos pagalbos stotyje. Pasak viršininkų, labai geras darbuotojas, jam ir tamsiausią naktį nereikia navigatoriaus, išnaršęs visus užkampius.

Paklausiau Valdo, kur tokią darbščią žmoną surado.

„Baigęs Daugų technikumą, gavau paskyrimą į Stakliškes, čia ir suradau savo Astą“, – Valdas ir šiandien neatsistebi žmonos darbštumu – net nemato, kaip ji dirba. Grįžta namo po budėjimo: karvės pamelžtos, paukščiai palesinti būna - visi darbai padaryti.

„Jei nori, kad būtų, reikia viską laiku apeiti ir apžiūrėti,“ – sakė Asta, trykštanti meile viskam, kas aplink yra, niekada neprarandanti gyvenimo džiaugsmo.

Stengiasi nepaskęsti ūkio darbuose

Remeikų dukros Giedrė ir Valda gyvena Vilniuje. Turi ir žentą, sūnus Viktoras – Kaune, bet jie dažni svečiai namuose. Be jų ir mažasis ponis neturėtų tokio gražaus vardo.

Auksinio amžiau sulaukę tėvai –  šiemet 55 –metį švęsiantis Valdas ir 52 metų Asta - liko vieni, bet ne vieniši. Jų namuose lankosi ir giminaičiai, atvažiuoja per metines šventes ir ne vienai dienai. Pernai Meškučiuose apsilankiusiai vilniškei tetai Birutei, jai 90 metų, taip patiko, kad čia svečiavosi net du mėnesius.

Asta ir Valdas - labai kaimyniški žmonės, sutverti gamtai ir geriems darbams, puoselėjantys senąsias kaimo tradicijas.

„Kaimas sensta, jam reikia padėti“, – sakė niekad neatsisakantis ištiesti pagalbos ranką Valdas.

„Stengiuosi nepaskęsti ūkio darbuose: turiu laiko ir pasėdėti, ir į internetą įlendu, važiuojam abu  į Druskininkus, Vilnių, parodas ir muges“, – pasakojo Asta, kurią su vyru matėme ir gegužinėse pamaldose Ilgų kaime.

Nuo povo šokio iki krašto istorijos

Per valandą- kitą, vienkiemyje praleistą, stebėjau povo šokius - ne korespondentui, povei jis norėjo įtikti. Bandžiau pažinti fazanus – puošnius patinėlius ir kuklias pateles, klausinėjau, kodėl viena perlinė višta balta, o kitos – raibos.

Neišpasakytas povo Pijaus grožis.

Sužinojau, kad šeškas Lakis vienkiemyje gyvena jau penkerius metus, labai meilus, nepjauna vištų ir paleistas sugrįžta į savo narvelį.

Šeimininkės numylėtinis šeškas Lakis.

Pastebėjau, kad senas sodas nuo vanago saugo aptvertą vištų pulką, kurios kasdien dešimtimis priberia tikrų kaimiškų kiaušinių.

Perlinės vištelės ir katinas.

Kartu su šeimininkais pasidžiaugiau ponių šeimyna, gražuoliu veršiuku, juodmargėmis, kurios maitina šeimą ir dar pieninei pieno lieka.

Ponis Kukutis labai smalsus.

Ir dar – sugrįžo pavėlavę gandrai!  Šeimininkai nė nesitikėjo, išgyveno, kad bus žuvę. Pernai jiems nepavyko vaikų išperėti...

V. Remeika aprodė senus ūkinius pastatus, seną šimtametę pirtį, kurią dar užkuria. Ši pirtis yra viename filmo „Sužeista tyla“ epizodų. Beje, filmų kūrėjai ne kartą buvo Meškučiuose.

Medžių paunksmėje – šimtametė pirtis.

„Meškučių kaime yra ir Roko Čeikaus XIX-ojo amžiaus dzūkiška sodyba, kurioje filmuota kuriant lietuviškus  filmus „Vakar ir visados“ bei „Žolės šaknys“, važiuojant parodysiu,– pasakojo V. Remeika. – Sodyba dabar apleista, langai išdaužyti... Saugau laikraščio straipsnį apie šių filmų kūrimą. Parodysiu ir Varčioje pastatytą ąžuolinį kryžių partizanams, kurį išdrožė mūsų bendruomenės „Varčios kaimynai“ pirmininkas Rimas Petrauskas“.

Valdas ir pats prisidėjo prie šio kryžiaus pastatymo, jį labai domina gyva krašto istorija, nori, kad ji nebūtų pamiršta.

Ąžuolinis kryžius Varčios miške žuvusiems partizanams atminti. Jį išdrožė bendruomenės „Varčios kaimynai“ pirmininkas Rimas Petrauskas, jam talkino bendruomenės nariai Gintas Balčiūnas ir Valdas Remeika.