Pranešk naujieną!
Tel. 8 670 94 094. El. paštas info@alytusplius.lt

Didžiausius tabu kūrėja laužo atvirumu: pristato monospektaklį „KITOKIA“

Akvilė Kupčinskaitė  •    •  9:43, 2019-05-29
Alytaus miesto teatro aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė netrukus su komanda publikai pristatys monospektaklį-koncertą „KITOKIA“.

„Aš esu žudikė. Dieve, neatleisk tokiems benkartams kaip aš. Dieve, nedaryk klaidos, neatleisk“, – visa širdimi maldauja moteris, kurios sielą sudraskė sprendimas atsisakyti kūdikio pasirinkus abortą.

 

Tai tikros moters tikrai išgyventos istorijos tikri žodžiai. „Man buvo šokas, kai pirmąkart išgirdau gyvai šią frazę“, – atskleidžia Alytaus miesto teatro aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė, netrukus su komanda publikai pristatysianti monospektaklį-koncertą „KITOKIA“ apie žmogaus veiksmais užgintą gyvybę ir kančią, kai negimusio kūdikio būtis amžinai lieka jo motinos, o kartais ir tėvo būtyje.

 

Drąsios kūrėjos dėka teatro scenoje vietos atsirado ne tik sunkiasvorės literatūros interpretacijoms, bet ir nuoširdžiam dialogui, kurio centre – iš šiuolaikinės kasdienybės pasirinkimų kylantis žmogaus skausmas, užkraunantis gėlos kryžių ir nubloškiantis į beribę tamsą, iš kurios grįžti į ankstesnį save tampa sunkiai įmanoma. Bet net ir tada nors menkutis žiburėlis juk turi būti… Andra – ta, kuri jo ieško, ne tik minėtąjį kančios kelią einančioms moterims, bet ir mums visiems.

 

„Žinau ir esu įspėta apie galimas įvairias reakcijas, kurias sukels spektaklis“, – ramiu balsu sako Andra. Stipri kūrėja nebijo šiurkščios kritikos, nesibaimina būti pasmerkta ar nesuprasta, nes tam, kad kilnūs tikslai sulauktų aušros, reikia prasklaidyti žmonių bejausmiškumo, šalto abejingumo, baimių, paniekos ir noro kitą teisti naktį. „Turime ne bausti ar gąsdinti, o šviesti“, – įsitikinusi menininkė.

 

Regis, išgirdome tai, kas pretenduoja tapti moderniųjų laikų tiesa.

 

– Andra, Jūsų sukurtas monospektaklis jaunimui „SEEN“, kuriame – galbūt bjaurokai nuskambės – spaudžiate pritvinkusį valgymo sutrikimų ir nemeilės sau pūlinį, sulaukė prestižiškiausio Lietuvos teatro apdovanojimo – „Auksinio scenos kryžiaus“. Ar šio tradiciniam teatrui avangardiško spektaklio sėkmė įkvėpė imtis dar vieno panašaus braižo kūrinio – monospektaklio-koncerto „KITOKIA“?

 

– Oi ne, apdovanojimas su tuo neturi nieko bendra. Tiksliau, jis turi tą nematomą jungiklį, tarsi mažą, bet svarų palaiminimą, kad pasirinkta kryptis, judėjimas ja nėra klaidingas. Ir nors daugelis šaukia, kad apdovanojimai nereikalingi, kad jie kupini tuštumos ataskonio, drįstu tai paneigti. Daugeliui mūsų yra labai svarbus palaikymas, palaiminimas, tarsi tylus palytėjimas: drąsiai, eik, eik, drąsiai, eik. Įvertinimas yra svarbus. Ypač – pirmasis. Jis ypatingas. Netikėtas ir be galo svarbus. Pačiam sau. Man, kaip kuriančiam. Man, kaip norinčiam kurti. Matančiam tame prasmę. Todėl tai, kas įvyko kovo pabaigoje – gražus palytėjimas, kurį branginu, vertinu, įsidedu į atminimų seifą, užkoduoju ir palieku. Kad neterštų, kad nekeltų pagundos puikybei ir arogancijai, kad neatneštų susireikšminimo dulkių.

 

Gražiausia buvo matyti, kiek tai džiugesio sukėlė mano šeimai, kuri matė, kaip einu nuo pat vaikystės tuo keliu, kuriame esu. Kiek juoko ir šiltų jausmų sukėlė močiutės reakcija rankose laikant apdovanojimą su klausimu: „A tikras? Kaži kiek dantų susidėčia?“ Tai buvo nuostabu. Žemiška ir be galo tikra. To sau linkėčiau: išmokti būti iki nuogumo žemiška ir tikra.

 

O grįžtant prie to, ar apdovanojimas prisidėjo prie „KITOKIOS“ atsiradimo, tikrai ne. Jis jau buvo pradėtas kurti dar prieš metus. Prieš dvejus metus žinojau, kad bus kuriamas triptikas ir kurias temas jis palies. Dabar su komanda esame nuostabiame kūrybiniame žygyje ir kuriame būtent antrąją triptiko dalį.

 

– Trumpai, spektaklio tema – abortai ir ką išgyvena tokį sprendimą priėmusi moteris. Su šiuo spektakliu lendate į dar klampesnę pelkę, žaizda dar skaudesnė, kelianti ypač didelį visuomenės susiskaldymą, ši tema neatsiejama nuo kategoriškų pareiškimų, beširdiškų epitetų. Sakyčiau, šokate nuoga į dilgėles ir laisvanoriškai atiduodate save atviram visuomenės teismui. Nebijote? Manote, kad mūsų visuomenė pasiruošusi brandžiai diskutuoti šia tema?

 

– Na, tose dilgynėse maudausi ne tik aš, bet visa komanda. Į jas teks pasinerti ir teatrui. Žinau ir esu įspėta, kad laukia įvairiabriaunis laikas. Man nesvarbu, kokias reakcijas sukels, svarbiausia, kad jas apskritai sukeltų ir pradėtume kalbėtis. Mūsų tauta tarsi išmokusi tylėti, nutylėti, o jei kalbamasi, tai užkaboriuose, paslapčiomis, grupėmis. Kai reikia pastovėti už savą nuomonę ar ginti kitą, neretai bėgame ir slepiamės. Kartais atrodo, kad praleidome visas pastovėjimo už save bei savą nuomonę pamokas ir dabar jaučiame karčias to pasekmes.

 

Šįkart pasirinkau šią temą, nes pamačiau, kad su paaugliais išties vis dar nemokame kalbėtis apie gyvybę, jos atsiradimą be gėdos. Kad lytinis švietimas turi didelių spragų, o kalbėti apie abortą ir kas vyksta po jo, tarsi tabu. Tarsi poabortinis etapas nė neegzistuoja. Tarsi jo nėra. Ir tai yra klaiku. Kodėl mes nutylime tai, kas svarbu? Kodėl taip norime bausti ir drausti, užuot pradėję kalbėtis ir švietę apie gyvybę ir nuo ko ji prasideda? Kas yra atsakomybė ir meilė? Atsidavimas? Mylėjimasis? Kokią įtaką moters kūnui turi kontracepcija ir patirtas abortas? Kokią įtaką turi vienos nakties tabletės, kurios drąsiai reklamuojamos didžiųjų miestų prekybos centrų tualetuose ir paauglės jas jau pradeda vartoti vietoje apsisaugojimo priemonių? Kodėl nusiųsti nuogos nuotrauką draugui tampa priklausomybe ir nebeapčiuopiama, kas visų pirma yra pagarba sau? Ką tai turi bendro su noru būti mylima, mylimu? Kas išvis yra dviejų žmonių susijungimas? Kiek iš mūsų žino Rachelės vynuogyną, kuris padeda ne vienai moteriai ir vyrui susitaikyti su kūdikio netektimi? Ir galų gale, kokią mes turime teisę niekinti ir smerkti kitą? Bet kada vietoje Jos ar Jo veido gali būti Tavasis. Jeigu ne Tavo, tai Tavo sūnų, dukterų ar...

 

Ir taip, esu įsitikinusi, kad mūsų visuomenė yra pasiruošusi apie tai kalbėti. O tie, kurie nepasiruošę, turi galimybę pradėti užmegzti pokalbį spektaklyje ir jį pratęsti namuose, mokyklose, draugų būriuose. Ir tai yra nuostabu.

 

– Spektaklis paremtas trimis tikromis moterų istorijomis. Ar šioms moterims buvo lengva atsiverti tokia skaudžia tema? Kokie jausmai joms kyla dabar, kai į šį gyvenimo pasirinkimą žvelgia iš perspektyvos? Galiausiai – ar Jums pačiai buvo paprasta spektaklyje įsikūnyti į abortą pasirinkusios moters sielą?

 

– Žinot, tai – viena vertingiausių ir stipriausių kūrybinio proceso dalių. Kiekvienos moters atsivėrimas – ypatingas. Tai toks stiprus apsinuoginimas... Tikri pasakojimai niekada neprilygs literatūrai. Kaip ir mūsų kūrinys neprilygs kiekvieno patirtai istorijai. Jų autentiškumui. Renkant medžiagą buvo be galo jautru ir po kiekvieno pokalbio su moterimis, patyrusiomis abortą, tvyrodavo ore dėkingumas bei begalinis noras apglėbti, eiti atsigerti arbatos ir tiesiog pakalbėti apie bet ką arba nieką, pabūnant kartu.

 

Visas istorijas jungia noras kalbėtis, nes per mažai apie tai kalbama. Ne apie patį išsivalymą, o kas būna po jo. Žinoma, tai neliečia visų, bet... ,,Jeigu kiekviena poabortinė moteris būtų pažymėta ženklu, kuris nušvistų naktį pasirodžius pilnačiai, pamatytume kiek mūsų, paženklintųjų, yra daug.“ Neapsakomai daug. Tik dauguma tyli. Iš gėdos, kaltės ir baimės. Labai daug tų, kurios (kurie) neišgedėję savojo skausmo, nes gi turi būti nors kažkokia bausmė už pražudytą gyvybę. O ar yra didesnė bausmė už visą gyvenimą persekiojantį: aš esu žudikė ir privalau už tai sumokėti kančia? Kiek mes nežinome, kiek mes nematome. Kiek yra save įkalinusių ir nusiteisusių iki gyvos galvos. Kiek yra tokių, kurios po išvalymo jau po kelių valandų neranda sau vietos, nes suvokia, kad padarė milžinišką klaidą ir su ta klaida ji gyvens iki paskutinės dienos? Kaip jaučiasi medikas, kuris atlieka išvalymą? Kaip jaučiasi tėvas, privertęs dukrą priimti lemiamą sprendimą ir po kelių metų sužinojęs, kad dukra daugiau ir nebesusilauks vaikų, nes išvalymo metu buvo stipriai pažeista gimda? Jeigu ne moterų atvirumas, nežinau, ar būčiau galėjusi sukurti tai, ką dabar turime. Nežinau, ar tokia tema apskritai būčiau galėjusi kalbėti. Literatūra tam per silpna, per balzgana ir drungna.

 

O kiekviena moteris labai skirtingai yra išgyvenusi savą istoriją. Ir norėtųsi jas palikti joms. Su visa pagarba ir dėkingumu. O visa kita... lai pasilieka spektaklyje-koncerte. Jame telpa ne tik trijų moterų istorijos. Jame telpame mes.

 

– „Aš esu žudikė“, – prisipažįsta spektaklio herojė. Ką pati manote apie tokį epitetą moterims, kurios pasirenka nutaukti nėštumą? Ar galima taip aklai sulyginti abortui pasiryžusią moterį ir, tarkime, kulką į kitą paleidusį žmogų?

 

– Man buvo šokas, kai pirmąkart išgirdau gyvai šią frazę. Atsimenu, kad nesulaikiau staigaus klausimo: ką? Ir pasidarė dėl jo taip gėda. Jis buvo laukinis ir toks nesuvaldytas. Bet man tikrai buvo taip nesuvokiama... ,,Taip, esu žudikė. Priėjau išpažinties. Sako, Dievas atleido. Bet tai melas. Nes Dievas tokių dalykų neatleidžia. Kad ir kiek maldų sukalbėčiau. Man kartojo, kad Dievas ne baudėjas, jis ne tam, kad baustų, o tam, kad atleistų savo vaikams. Ir tai yra melas. Tik ne tokiems benkartams kaip aš. Klūpėjau ant klauptų ir kartojau: Dieve, neatleisk tokiems benkartams kaip aš. Dieve, nedaryk klaidos, neatleisk.“

 

Po tokio monologo norisi susitikti su žmogumi ir pradėti esminį pokalbį. Kurio pats nesi patyręs, bet jauti, kad privalai jį užmegzti... Norisi lėkti pas vienuolius, klausti, kaip yra išties, ar Dievas atlaidus? Bėgti pas psichologus, klausti, kodėl ilgą laiką poabortinė depresija nebuvo (ir kai kur vis dar nepripažįstama) kaip liga?

 

Tai yra tokio sunkio klausimas... Aš į jį dar nemoku atsakyti. Aš vis dar renku atsakymą. Tik žinau viena: mes nesame Dievai ir neturime teisės smerkti kito žmogaus pasirinkimo. Ką mes turime ir privalome daryti – šviesti žmogų. Mes privalome daryti viską, kad jis žinotų, kas jo laukia pasirinkus viena ar kita. Turime išmokti mažiau smerkti vienas kitą, o labiau girdėti ir klausytis. Kas geriau? Legalus abortas ar jo draudimas ir kelio atvėrimas nelegaliam abortui? Aš nenoriu duoti atsakymų. Aš nei mokytojas, nei Dievas. Aš tik noriu iškelti klausimą ir pradėti kalbėtis, o atsakymus sau atras kiekvienas, kai tam bus pasiruošęs. Mūsų tikslas – ne smerkti vieną ar kitą pusę, mūsų tikslas – kad po spektaklio būtų pradedama kalbėtis, kad būtų sužinoma, kur gali kreiptis, jeigu reikia pagalbos, ir kad ir kaip atrodytų viskas nepakeliama: NESI VIENAS.

 

– Spektaklyje kalbate ir apie tai, kam kol kas viešojoje erdvėje beveik neskirta dėmesio – apie poabortinę depresiją. Kokia ji būna? Turbūt moters gyvenimas nuo tos akimirkos pasidalija į gyvenimą prieš tai ir gyvenimą po to. Ką sako moterų patirtis – ar vėl atrasti ramybę įmanoma?

 

– O dabar jau norisi cituoti: „Mokslinėje literatūroje poabortinis sindromas apibūdinamas kaip visas kompleksas psichinių simptomų, kurie gali pasireikšti po aborto išgyvenimo. Poabortinio sindromo sukeltos sielos žaizdos yra labai gilios. Deja, dar ir šiandien ne visi gydytojai ir konsultantai pripažįsta poabortinį sindromą, nes jie negali patikėti, kad abortas gali būti toks reikšmingas įvykis moters gyvenime.

 

Profesorius dr. med. Bernhardas Nathansonas, kažkada buvęs vienos didžiausių pasaulyje abortų klinikos vadovu, savo puikiame filme „Nebylus šauksmas“ mano: „Atliekant abortą, antrąja auka yra moteris, bet kas gi rimtai žiūri į moters, kuri pasidarė abortą, kančią? Beveik niekas į tai nekreipia dėmesio.“

 

Pasekmės būna individualios ir tikrai skiriasi. Vienoms kyla nuolatinė kova su baimėmis pastoti ar neturėti vaikų. Kai kurioms atsiranda paniška baimė suartėti su vyru. Atsiranda gėdos, atgailos, kaltės jausmai. Nuolatinis verksmas, padidėjusi ir nesuvaldoma jautra. Vaistų, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas siekiant užsimiršti. Vidinė tuštuma, noras izoliuotis nuo pasaulio, baimė užmigti ir sapnuoti košmarus, susijusius su negimusiu, kerštas sau už padarytą veiksmą, saviplaka, liūdesys, sielvartas, perdėta meilė vaikams arba didelė nemeilė jiems, nepasitikėjimas, savęs kaip moters ,,nurašymas“, savižudybės planavimas ir jos įvykdymas ir t. t.
Be to, mitas, kad abortas paveikia tik moteris, jis paliečia ir vyrus. Tai ne vieno žmogaus istorija, ji yra dviejų.

 

– Kaip manote, ar visos moterys, pasirinkusios nutraukti nėštumą, po to blogai jaučiasi? Greičiausiai makabriška taip sakyti, bet galbūt išties yra tokių, kurioms tai sugrąžina gyvenimo džiaugsmą?

 

– Žinoma, ne. Žinau ir tų, kurios tikrai džiaugiasi jį atlikusios. Meluočiau, jeigu tai neigčiau. Yra moterų, kurios patyrusios kelis išvalymus ir tvirtina, kad darysis vėl, jeigu pastos. ,,Esu kaip kengūra su praplyšusia sterble.“

 

Yra situacijų, kai vyras net neturi minties apie išvalymą, o moteris grįžta namo su žinia: mes nebe trise. Todėl ir sakau, kad kiekviena istorija labai skirtinga ir parodanti vis kitą šios temos pusę.

 

– Kokia Jūsų pačios pozicija abortų klausimu: tai moters sprendimas, poros ar vis tik visuomenė bei jos atstovai politikai gali į tai kištis ir riboti pasirinkimą įstatymais?

 

– Mano manymu, tai yra poros sprendimas. Jeigu jis neigiamas, galutinį sprendimą ramiai, kiek tai įmanoma, turi priimti pati moteris. Supažindinti su visu kuo, kas jos laukia vienu ir kitu pasirinkimo atveju. Kiekviena moteris turi teisę iš mediko, darysiančio išvalymą, sužinoti visas įmanomas pasekmes, nieko nenutylint, o priėmus sprendimą, nenumesti žmogaus į vienatvę ir jo paties skausmą, o suteikti psichologinę pagalbą. Esu įsitikinusi: mes turime ne bausti, ne gąsdinti, o šviesti.

 

Todėl didelė pagarba Krizinio nėštumo centrui ir Rachelės vynuogynui, kurie nėra smerkiantieji, baudėjai, o yra tie, kurie ne tik nori padėti, bet ir padeda. Tai yra didžiulė atrama ir apie ją būtina garsiai kalbėti.

 

– Spektaklis greičiausiai paskatins diskusiją ir apie lytinį švietimą mokyklose. Kol kas lietuviai neranda tinkamos formos apie tai kalbėtis su jaunąja karta ir dažniausiai visi bandymai baigiasi kraštutinumais, sukeliančiais dar daugiau diskusijų. Jūsų nuomone, koks lytinis švietimas duotų naudos?

 

– Profesionalus kinas, teatras, šiuolaikiškos edukacijos, neatsainios paskaitos. Ir jų yra. Nedaug, bet yra. O ar mokyklos įsileidžia? Ar domisi? Ar kviečia pas save? Ar kūrėjai kuria šiomis temomis? Kiek tokių kūrinių yra? Kiek jų žinote?

 

Visų pirma, ir pedagogai, auklėtojai turėtų išmokti kalbėti apie tai nejausdami gėdos. Jiems taip pat reikia pagalbos, kad to išmoktų. Ar tokią turime? Jeigu ne, gal ją gali kas nors suteikti? Ar būtų norinčių to išmokti? Ar to įmanoma išmokti? Ar įmanoma gėdą pakeisti atsakomybe, kai pats joje gyveni ištisus dešimtmečius? Kodėl mes apie tai negalime kalbėti per savo patirtis? Kodėl mes negalime kalbėti pasikviesdami tuos, kurie tą padarys už mus? Ir jų tikrai yra, apie tai galėtų pakalbėti tiek Krizinio nėštumo centras, tiek Rachelės vynuogyno Lilijana.

 

– Andra, tokių spektaklių idėjoms – čia susipina aktorystė, daina, šokis – apvilkti fizinį rūbą reikia itin kūrybiškos ir talentingos komandos. Ar galėtumėt ją pristatyti?

 

– Tai vienas nuostabiausių klausimų, kuris užduodamas itin retai. Be susiklausiusios ir stiprios komandos nebūčiau sukūrusi „SEEN“, o ką jau kalbėti apie „KITOKIĄ“. Komandos susiklausymas yra viena didžiausių dovanų, kuri tik gali būti, ir už ją turbūt dar ilgai dėkosiu. Myliu kiekvieną ir vis dar kartais sunku patikėti, kad mes kartu einame tuo pasirinktu keliu. Nepaprastai gera jausti stiprų pasitikėjimą ir kūrybą dėl idėjos, atsisakant savų ego. Yra tekę turėti kūrybinių procesų, kuriuose nuolat būdavo įtampa ir karai, o dabar viskas taip, kad net sunku patikėti, ar tai ne sapnas. Viskas su milžinišku įsiklausimu, su dideliu atsidavimu ir tarnavimu idėjai, pasirinktai temai. Daug ko lig šiol nežinome ir nenorime žinoti. Ir jos leidžia man daug dalykų nežinoti iki pat premjeros. Kai kurie susidėlios susitikimų su žiūrovais etape. Kūrinys nėra ir nebus baigtinis iki pat paskutinio jo parodymo. 

 

Monospektaklio muziką kuria Elena Neniškytė, vizualizacijas – Violeta Mackialo, vieną iš choreografijų – Agnė Juška Petrulė. Ir tai daugiau nei kūrybinė komanda, tai dovana, apie kurią net nedrįsau pasvajoti. Esu kiekvienai dėkinga ir tai dar ilgai kartosiu. 

 

Žinot, labai nemėgstu priešpremjerinių ditirambų ir perdėto žadėjimo. Labiau mėgstu sakyti, ko žiūrovas tikrai neras šiame kūrinyje: patemptų pėdų (šios be galo gražu, bet jų tiesiog neturiu), pramogos, fejerverkų, klasikinės režisūros (jeigu tokia apskritai egzistuoja). Žiūrovas ras ŽMOGŲ, patempta siela, kuris savą išpažintį papasakos muzika, vaizdu ir judesiu. Reiktų neužmiršti ir to, kad tąvakar išties vyks KIOKIA atlikėjos „KITOKIA“ albumo pristatymas.

 

– O kokia buvo Jūsų komandos pirmoji reakcija, kai atskleidėte šio spektaklio temą bei užmojus?

 

– Reakcijos buvo įvairiausios, bet visos vienareikšmiškai esame įsitikinusios, kad apie tai kalbėti BŪTINA. Reikia pripažinti, kad emocijos stipresnės buvo ne pristatant temą kūrybinei komandai, o tos medžiagos dalinimosi proceso metu. Būta dienų, kai pasakydavom: stabtelėkim, pakvėpuosiu ir grįšiu. Bet taip, tikiu, būna daug kam, kas kalba sodriomis temomis. Ir mes tikrai nesame išskirtinės. Juk vis tik tam tikros žinios nėra apie arbūzų kainas, tai yra žinios apie gyvybės kainą. Labai daug ko nežinome. Bent jau aš iki šio kūrybinio proceso, pasirodo, nežinojau beveik nieko. Ir dėl to gėda.

 

Rudenį keliausiu pas paauglius, kartu kursime šiam spektakliui klipus, kalbėsimės, kiek ir ko jie nežino. Kartu bandysime ieškoti kelių, kaip pradėti TABU temomis kalbėtis be gėdos jausmo. Labai norisi įtraukti paauglius į veiklą, kad ne jiems kalbėtume, o jie patys pradėtų kalbėti jaunesniems apie tai, ko jie neišgirdo iš savo tėvų, mokytojų (suaugusiųjų apskritai), kai to labiausiai reikėjo.

 

– Andra, spektaklis „SEEN“ man pasirodė turintis pozityvią pabaigą, o pristatydama kūrinį „KITOKIA“ perspėjate, kad herojė KIOKIA žiūrovą kviečia į atvirą pokalbį, kuris nebus kupinas margo džiugesio. Bet vis tik – ar galime tikėtis laimingos pabaigos?

 

– Kviečiu ne į vakarėlį ir ne pramogą, kviečiu į atvirą pokalbį. Ar jis aštrus? Nemanau. Ar jis skaudus? Šiek tiek. Bet veikiau – visoks. Kaip ir mūsų gyvenimas. Kai šeimoje įvyksta konfliktas, nuo jo bėgame ir slepiamės ar sukaupiame visas jėgas ir bandome kalbėtis? Šeimoje pokalbis be galo svarbus. O mūsų šeima (visuomenė) vis dar išmokusi bėgti nuo svarbių, nors ir ne itin malonių temų. Bet kas įvyksta išsikalbėjus, išklausius, įsiklausius, pajautus vienam kitą? Ateina palengvėjimas... Į jį su komanda ir einame. To kiekvienam ir norėtųsi palinkėti: pa-leng-vė-ji-mo ir noro išmokti mylėti. Mokymosi mylėti šalia esantį nebaksnojant.

 

– Andra, dėkoju už drąsias mintis, taip pat linkiu drąsios publikos ir drąsių pasikeitimų mūsų visuomenei.

Griežtai draudžiama alytusplius.lt paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti alytusplius.lt kaip šaltinį.
loading...
Komentarų nėra

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai