Jau daugiau kaip šimtą metų Alytuje gyvuoja orkestras. Tačiau turbūt retas iš mūsų, besigerėdamas skambia ir iškilminga jo skleidžiama muzika, susimąstome, kas yra orkestras? Kuo jis skiriasi pavyzdžiui nuo simfoninio orkestro? Drąsiai galime didžiuotis, kad mūsų gimtajame mieste yra tokių muzikalių ir savo profesiją mylinčių žmonių kaip knygos „Dainavos krašto pučiamųjų orkestrai“ autoriai Rimantas Jočys ir Justina Jočytė-Orinienė, kurie atliko didelį ir prasmingą darbą – atskleidė mums viską apie Dzūkijos krašto orkestrus socialiniu, pedagoginiu, istoriniu, kultūriniu, psichologiniu bei pedagoginiu požiūriu.

Pro jų akylas akis nepraslydo nei viena detalė, viskas buvo kruopščiai surinkta, susisteminta ir taip gimė solidus leidinys, įprasminantis didingą orkestrų funkciją – juk ne kas kitas, o būtent jie groja per visas miesto šventes, priimant svarbius svečius ar net valdžios atstovus.

Į emocijų bei sentimentų kupiną vakarą gausiai susirinko tiek vakaro svečiai, tiek daugiau apie pučiamųjų orkestrų atsiradimą norintys sužinoti žingeidūs alytiškiai. Renginį, skirtą Dainavos metams paminėti, pradėjo sveikinimo žodį tarusi vicemerė Jurgita Šukevičienė, kuri didelį dzūkišką ačiū skyrė už svarbią ir reikšmingą orkestrų veiklą bei knygą, kuri leidžia panoraminiu žvilgsniu nukeliauti per visą turiningą jų gyvavimo istoriją.

Kadangi prof. dr. Aldona Vilkelienė negalėjo dalyvauti, jos žodį susirinkusiems perdavė Alytaus muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambrauskaitė, o šios įstaigos jaunieji atlikėjai dovanojo skambiai besiliejančią muziką. Prisiminimais apie patį geriausią laiką, praleistą kartu su bendraminčiais repetuojant sklepe, dalijosi iš Amerikos atvykęs garbingas svečias – kolekcininkas, kineziterapeutas Samuelis Tacas.

Įdomių istorijų nepašykštėjo ir Zenonas Gramackas, Vytautas Pavilionis, Gintautas Rakauskas, Algirdas Kunčinas, Daiva Gudzinevičienė, taip pat buvęs J. Jočytės-Orinienės mokinys Povilas Labukas. Gražių žodžių knygos autoriui Rimantui Jočiui negailėjo Sausumos pajėgų Ulonų bataliono kapelmeisteris vyr. leitenantas Ramūnas Valaitis, taip pat ir kiti į knygos pristatymo renginį atvykę žmonės, ypač daug pagyrų nuskambėjo už pastangas ugdant jaunąją muzikantų kartą.

Kaip sakoma, istoriją geriausia yra užrašyti – tai ne tik atminimo dovana ateities kartoms, bet ir pačių knygos sudarytojų ilgamečio ir tikslingo darbo įprasminimas bei svarus indėlis į Dzūkijos krašto ir kultūros istoriją, turintis išliekamąją vertę. O jausmas, apimantis klausantis pučiamųjų orkestrų muzikos, išties pakylėja...