Jurgio Kunčino viešoji biblioteka kviečia alytiškius ir miesto svečius Dzūkijos sostinės gimtadienį švęsti drauge. Nors pagrindiniai 440-tąją sukaktį minintys renginiai mieste numatyti savaitgalį, tačiau jau ketvirtadienį bibliotekos erdves užlies tapyba ir muzika. Čia birželio 17 dieną, 17 valandą bus pristatyta naujausia Benjamino Jenčiaus tapybos paroda „Akvatorijos“, kurioje eksponuojami rinktiniai autoriaus darbai, apimantys 1989 m.–2020 m. laikotarpį.

Abstrakcijų meną puikiai įvaldęs Benjaminas Jenčius sakosi su daile gyvenantis jau 50 metų. 1974 m. baigęs dailės studijas Šiaulių universitete menininkas dirbo peizažo ir portreto srityje. Kaip jis pats sako, labai pasisekę, jog dar studijų metais gyvenimas suvedęs su mokytojais, padėjusiais atrasti akvarelę. B. Jenčius, pusę amžiaus ieškodamas savo, kaip menininko, braižo, išbandė įvairias technikas ir stilius – jo kūriniuose ryškėjo ir simbolizmo, ir geometrinės abstrakcijos užuomazgos. Dailininkas teptuką miklino ir užsienyje vykstančiose akvarelės trienalėse, o 1992 m. prisijungė prie gryna akvarele tapančių menininkų grupės „Aqua 12“.

Akvarelininkas Benjaminas Jenčius per gyvenimą yra surengęs daugiau nei 70 autorinių parodų, tad jo darbų ekspozicija bibliotekoje – brandi ir profesionaliai sukomponuota.

Parodos „Akvatorijos“ pristatymo renginio bibliotekoje metu akvarelės potėpių žaismą papildys gyva muzika. Visi, pasiilgusieji unikalaus Alberto Antanavičiaus-Šekspyro balso tembro, galės mėgautis šio alytiškių mylimo bardo dainų lyrika.

„Kodėl „Akvatorijos“? Dailininko atsakymas lakoniškas: „Tai vieta, iš kurios laivai eina į jūrą“. Kad stebėtojui būtų aiškiau, akvatorija (lot. „aqua“ – vanduo; „territorium“ – teritorija)  – tai vandens paviršiaus plotas, apsaugotas nuo bangavimo, vėjo ir audrų, skirtas laivams įplaukti, stovėti, laivams statyti ir remontuoti bei jiems išplaukti. „Akvatorijos“ – tai tarsi aliuzija į saugų užutekį, vietą, kurioje gimsta ir dailininko B. Jenčiaus akvarelės – į studiją Alytuje, pro kurios langus šviesokaitos žaisme atsiveria nepailstanti Nemuno tėkmė. Šiame prieglobstyje dailininko tikrovė tarsi ištirpsta.

„Akvatorija“ – tai tyki prieiga, kurioje išsiblaškęs kūrėjo protas nurimsta, ir vyksta pasirengimas naujai kūrybinei kelionei. Šioje erdvėje, kaip ir laivams sugrįžus iš kelionės, taip ir menininko sieloje vyksta remontas ir apsivalymas, spalvomis išsprogstantis į bekraščius   vandenynus.

Ką savo paveiksluose dailininkas užkodavo? Vanduo, pamatinė akvarelės technikos dalis, dailininko kūryboje turi ir simbolinę, iš kolektyvinės atminties kilusią reikšmę. Vanduo, kuris gali būti visoks – ramus, putojantis, krioklingas, kietas ir sustingęs – tai gyvybė, visos kūrinijos pradžių pradžia. Todėl ir savo paveiksluose dailininkas B. Jenčius kalba apie viską. O viskas, žvelgiant filosofiškai, - tai iliuzoriniai jausmai bei emocijos, kurie nuspalvina kasdienybės įvykius. Todėl stebėtojas, žvelgdamas į dailininko akvareles, yra laisvas savaip interpretuoti, įžvelgti ir atrasti individualias semantines reikšmes. Akvarelėse – jautrios kūrėjo sielos, nesišvaistančios žodžiais, atspindžiai. Teptukas, kartonas, vanduo ir dažai – priemonės, kuriomis žongliruodamas dailininkas B. Jenčius komunikuoja su pasauliu apie sielos užkaboriuose pasislėpusius demonus ir švytinčius apsireiškimus. Toji iš akvarelių sklindanti misticizmo kupina šviesa – kaip siekiamybė atšiaurių vandenų blaškomo laivo.

Dailininko akvarelėse, atsiremiant į savitą tikrovės interpretaciją, pabrėžiamas romantizuotas, svajingas lyrinis pradas. Tapymas, kurio metu jausminio pasaulio viražams yra suteikiamas regimasis pavidalas, – anot B. Jenčiaus, kaip ir pats gyvenimas, tėra žaidimas.“

Lina Valaitytė, Audiovizualiųjų menų centro muziejininkė konsultantė