Gyvename gerai: automobilių pilnos gatvės, užkimšti kiemai, nuo prekių įvairovės linksta maksimų lentynos, madingai rengiamės, o valdžia 30 metų vis negera ir gana. ,,Kodėl“? – klausiu politika besidominčių bičiulių istoriko Artūro ir ekonomisto Rimvydo.

Artūras. O svetimšaliai, žiūrėk, mūsų valdžiai dėkoja: amerikiečiai už ,,Mažeikių naftą“, švedai už lietuviškus bankus... Visko neišvardinsi. Manau, kad mes valdančiuosius gerbtume, reikėtų tik kelių sąlygų:

1. Kad valdžios atstovai būtų taupesni, kuklesni, nelinkę į prabangą patys ir netarnautų vien tik stambiajam kapitalui.;

2. Gerokai sumažintų perteklinę biurokratiją. Dabar gi Energetikos ministerijos, kadaise atplėštos nuo Ūkio ministerijos, prilipinti prie jos neįstengia. Kai kurioms ministrėms turto viceministrų prireikė...

3. Kad mažiau kištųsi į kaimyninių valstybių vidaus reikalus.

Rimvydas. Ir kalbėdami mažiau klaidų darytų. Dabar gi dainuojam angliškai, keikiamės rusiškai, o į gimtąją kalbą kaišiojame svetimybes.

Artūras. Pavyzdį imti turime iš ko. Štai JAV prezidentas B. Obama ir dauguma įstatymų leidėjų apsistodavo pigiame viešbutyje. Kanados ministras pirmininkas Žanas Kretjenas, pastebėjęs, kad valstybinis aparatas jau tapo parazitiniu, apkarpė ministrų ir kitų valdininkų algas, užšaldė visas federalines premijas, panaikino 9 ministerijas. Ir jau 2000 m. Kanada administracinio efektyvumo požiūriu tapo pasaulio čempione.

Rimvydas. Štai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, 16 metų vadovavusi valstybei, ne ponavo, o tarnavo. Gyveno ne rezidencijoje, o nuosavame bute, už kurį susimokėdavo pati. Atlyginimas – tik kaip du vidutiniai šalyje. Aptarnaujančio personalo neturi, automobilis – ne prabangiausias. Apsiperka pati eilinėse parduotuvėse.

Artūras. Bene kukliausias pasauly yra Urugvajaus prezidentas Chose Michika, šalį valdęs 2010-2015 m. Gyveno paprastame pastate, 90 procentų savo atlyginimo išdalydavo kaip labdarą, važinėjo 25-erių metų senumo automobiliu. O, pavyzdžiui, Švedijoje ir kai kuriose kitose išsivysčiusiose šalyse tarnybiniais automobiliais naudojasi tik prezidentas, premjeras ir jo pavaduotojai ir tai tik vykstant į oficialius renginius. O perlamentarai į darbą vyksta asmeniniu arba viešuoju transportu. Jų atlyginimas maždaug toks, koks pradinių klasių mokytojo. Jie balsuodami sau atlyginimo pasikelti negali. Turtais puikuotis šalyje nepriimtina. Pažvelkime arčiau. Štai mūsų miesto taryboje 5 milijonieriai, o pieštukus nusipirkti teišgali tik du.

Taigi gerovės valstybę sukursime tada, kai valdančiųjų gyvenimo lygis ne daug kuo skirsis nuo visuomenės, kuri juos samdo, ir mokės pagal išgales. Kai jie mąstys ne tik apie savo pilis, akcijas, dividentus, o apie tautą, jos tradicijas. Kai ir verslas gyvens ne šia diena, o suvoks, kad jam geriau seksis laimingoje, klestinčioje visuomenėje ir švarioje aplinkoje.