Vasario 22–25 d. Lietuvos laukia vienas ryškiausių tradicinių kultūros įvykių. Tai Vilniaus knygų mugė – didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse. Joje ne pirmą kartą dalyvaus ir Irena Buivydaitė-Kupčinskienė. Vasario 22-ąją, ketvirtadienį, Bibliotekų dieną, 14 val „Litexpo“ 5.1 konferencijų salėje bus pristatomas romanas „Atgimusi melodija“. Šios knygos autorės dvi – alytiškė Irena Buivydaitė ir Hamburge (Vokietija) gyvenanti Jolita Herlyn.   

Apie ką šis romanas? Štai kas rašoma jo anotacijoje.

Lyg ir eilinė kelionė į Daniją Dagnei tampa lemtinga kryžkele. Nedidukėje kavinėje netikėtai nugirsta melodija pažadina prisiminimus apie seniai nematytą, lyg į vandenį pradingusią draugę. Kur dabar Magna? Kaip susiklostė jos likimas? Kokie įvykiai privertė ją pasitraukti iš draugų bei artimųjų gyvenimo? Kas atsitiko Magnai, kol Dagnė, perspektyvi korėjiečių kalbos studentė, buvo išvykusi mokytis į Seulą?

Daugybę metų Dagnė gyveno uždariusi savo praeities duris. Tačiau galbūt atėjo metas jas atverti? Moteris ryžtasi atsisukti atgal, kad pagaliau išaiškėtų tiesa. Tačiau kad melodija suskambėtų kaip tuomet, reikalingi trys balsai. Ar pavyks Dagnei atrasti ryšį su savo jaunystės draugais? Ką likimas numatė kelis dešimtmečius nesimačiusiems trims į gyvenimo vidurį įpusėjusiems žmonėms?

Debiutinis skaitomiausiomis lietuvių autorėmis bibliotekose tituluojamų Irenos Buivydaitės ir Jolitos Herlyn romanas skaitytojams žada jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones ir jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Ir, žinoma, meilę, kuri išeina iš laiko ir erdvės ribų.

Romano „Atgimusi melodija“ išleidimo proga pasikalbėjome su Irena Buivydaite-Kupčinskiene.

Kaip gimė mintis knygą rašyti drauge su Jolita Herlyn?

Romano „Atgimusi melodija“ idėja kilo 2023 metų Vilniaus knygų mugėje, kai mudvi su Jolita sėdėjome gražioje, skoningai įrengtoje, jaukioje, tik mums skirtoje leidyklos „Alma littera“ nišoje po dideliais savo portretais. Pertraukėlėse tarp bendravimo su skaitytojais ir savo knygų pasirašinėjimo šnekėjomės apie tai, kad mąstome panašiai, o kartais visai nesitarusios parašome kone vienodas mintis, pasirenkame panašius savo veikėjų gyvenimo vingius, netgi vardus. Juokaudamos nusprendėme: jei viena autorė negalėtų baigti savo romano, tai padarytų kita. Taip gimė mintis rašyti apie dvi geras drauges, jaunystėje kūrusias vieną romaną, o vėliau pasukusias skirtingais gyvenimo keliais. Nusprendėme, kad abi kursime savos herojės istoriją ir abi mėginsime jungti į vieną. Nors Irena gyvena Lietuvoje, o Jolita – Vokietijoje, šiame technologijų amžiuje nesudėtinga dirbti kartu: rašėme atskirus epizodus, siuntinėjome viena kitai, sutikdavome, nesutikdavome, patarinėdavome viena kitai, ginčijomės gyvai per mesendžerį, kol bendras romanas gimė. Procesas buvo tikrai kūrybingas ir smagus.

Kilo ir ginčų?

Žinoma, kad kilo, nes mes skirtingos: aš labiau romantikė, Jolita – filosofė, pragmatikė, mes skirtingai įsivaizduojame herojus, jų poelgius ir pokalbius. Bet pasiekėme kompromisų. Ji leisdavo man pridėti daugiau romantikos, melodramos. Kai perrašiau vieną sceną, Jolitai labai patiko, pasakė net ašarą nubraukusi... O aš paklusdavau, kai ji norėdavo, kad pridėčiau daugiau detalių, aprašymų, vietovės specifikos, taip romane ir atsirado korėjiečių valgių, naujųjų metų tradicijų.

O kuri iš Jūsų sugalvojote romano pavadinimą?

Jau buvome pradėjusios rašyti ir nemažai parašiusios, bet pavadinimo dar nebuvo. Paskui atsirado keli variantai, tarp jų buvo ir mano pasiūlytasis – „Atgimusi melodija“, nes viskas prasidėjo nuo senos dainos. Jolita siūlė feisbuke atsiklausti draugų nuomonės, bet aš nesutikau – esu prietaringa, nemėgstu su niekuo aptarinėti dar nesamos knygos. Jolitos tėvas ir mano vaikai palaikė „Atgimusią melodiją“. Leidyklai „Alma littera“ pavadinimas irgi tiko.

Nebuvote patekusios į aklavietę, kai norėjosi skirtingai dėlioti herojų likimus?

Aklavietės tikrai nebuvo, dėl bendrų linijų sutarėme. Mūsų herojės 20 metų nesimatė, mes atskirai rašėme apie jų gyvenimus, karjeras ir meiles-nemeiles per tą laiką, todėl nebuvo dėl ko nesutarti. Ginčijomės dėl detalių, kai mūsų herojai jau susitinka.

Esate skaičiusi romaną, taip pat parašytą dviejų autorių?

Esu vertusi tris amerikiečių autorių Greer Hendricks ir Sarah Pekkanen tandemo knygas – psichologinius trilerius: „Kita moteris“, „Tu ne vieniša“ ir „Anonimė“. Skaitytojams jų bendradarbiavimas labai patinka.

Ką Jums reiškia moteriška kūrybinė draugystė su Jolita Herlyn?

Labai malonu, kai su kolegėmis autorėmis susiklosto gražūs, šilti santykiai, be pavydo ar pykčio, džiaugiantis viena kitos laimėjimais, draugiškai patariant ir, žinoma, pagiriant. Taip ir nutiko mudviem. Mudviejų su Jolita mintys dažnai sutampa, romanuose atsiranda panašių detalių. Jolita – įdomi asmenybė, nuoširdus, šiltas žmogus, gyvybinga, siekianti žinių, linkusi į nuotykius, drąsesnė už mane, bet gera pašnekovė ir klausytoja. Aš ramesnė, santūresnė, nors taip pat labai mėgstu keliones ir naujus įspūdžius. Manau, kad mes puikiai papildome viena kitą, abi turime ko pasimokyti viena iš kitos.

Dažnai bendraujate?

Mes bendraujame nuo 2013 metų, kai susipažinome bendrame knygynų tinklo „Pegasas“ ir leidyklos „Alma littera“ renginyje, paskui susitikdavome kituose renginiuose, knygų pristatymuose, kartu važinėjome po bibliotekas, kai Jolita lankydavosi Lietuvoje. Aš lankiausi pas Jolitą Hamburge, kur buvo susitikimas su vietos lietuvių bendruomene. Kartais susirašome, pasidalijame mintimis apie įvairiausius dalykus, ne tik apie knygas. Kai daug turime ką pasakyti, susijungiame per mesendžerį. Kol rašėme romaną, kalbėjomės ir susirašinėjome labai dažnai. Vien iš to susirašinėjimo ir pokalbių galima parašyti romaną „Kaip mes rašėme romaną“.

Ar važiuosite šiemet kūrybinių atostogų į Nidą?

Tikiuosi, kad važiuosiu, tai jau pasidarė būtina naujos knygos sąlyga. O jos turiu tik apie 20 puslapių, tai tikrai reikės kūrybinių atostogų...