Vis dar labai gerai prisimenu savo paskutinįjį skambutį bei išleistuvių vakarėlį Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija). Tada man, dvyliktokui, buvo didelė šventė. Iki šiol prisimenu plačiai besišypsančio direktoriaus ir laimingus mokytojų veidus.

Dar iki dabar man neaišku, kodėl tie veidai buvo tokie laimingi: ar dėl to, kad labai džiaugėsi manęs, neklaužados, velnių prišveitusio, mokinio  pagaliau atsikratę ar tiesiog gerai laipsniai suveikė?

Tą vakarą mano klasiokės manęs nedomino - visą vakarą meilinausi paralelinės klasės merginai. Nors ir ėjom kartu saulės pasitikti, deja, bučinio atsisveikinant negavau - gal tiesiog per daug tą vakarą stikliukų buvau prikilnojęs?

Šį pavasarį, praėjus apie 10 metų nuo mano paskutinio skambučio, teko iš arti pamatyti, kaip savo mokyklos baigimą, išleistuves švenčia Norvegijos abiturientai. Tai trunka ne vieną dieną ir tai, kas vyksta, galima vadinti ne įvykiu, o visu reiškiniu. Šiemet esu jo liudininkas – įsidarbinau „russ“ vairuotoju.

„Russ’’ – tai Norvegijos tryliktokai, devyniolikmečiai, kurie per „Russtid‘‘ (Russ laikotarpį) nuo balandžio vidurio iki Konstitucijos dienos, gegužes 17-osios, eina į mokyklą apsirengę specialiomis uniformomis. Uniformos spalva rodo, kokius mokslus jie pasirinks. Mėlyna – tikslieji, raudona – humanitariniai, žalia – žemės ūkis, juoda – profesiniai mokslai, nesusiję su tarnyba ir transporto sektoriumi mokslai. Jie dėvėdami tas uniformas vaikšto grupėmis į viešas vietas, švenčia - beveik jos nenusirengia.

Ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek dėl smalsumo, kurį sužadino daugybė gandų ir paslapčių, nusprendžiau tuo laikotarpiu įsidarbinti Russsjåfør („russ“ vairuotoju). 

Tad jums atvirai papasakosiu, kaip „russ“ švenčia savo paskutinį skambutį, kaip jie ruošiasi svarbiausiems egzaminams, tai pat aprašysiu norvegų ir lietuvių jaunimo kultūrinius skirtumus.

Aš būsiu 23 sėdimų vietų, 12 m ilgio autobuso vairuotojas. Tai nėra paprastas autobusas. Šie vaikinai už 1997 metų „Volvo“ sumokėjo 275000 Norvegijos kronų (apie 28 200 eurų), garso aparatūros montavimą -  29 000 kronų ir už autobuso išorės apklijavimą 15 000 kronų. Labai svarbu kuo gražiau, „kiečiau“ apklijuoti autobusą.

Beje, išorės apklijavimą darė pats geriausias šios srties specialistas Europoje - lietuvis! Deja, nepamenu jo pavardės.

Šie vaikinai, kuriuos vežiosiu, savo klasiokes „šveitė“ per bortą, nes jos manė, kad jie niekad nesugebės nusipirkti ir visko susitvarkyti laiku, niekad jų nepalaikė ir vis kritikuodavo. Na, ką, vaikinai dabar švenčia, o klasiokės sėdi namie. Kaip vėliau pastebėjau, visada tas 10 laisvų vietų autobuse užimdavo merginos. Ir kiekvieną kartą vis skirtingos ir beveik visada labai gražios.

Susiderinęs darbo sąlygas, užmokestį už darbą, kuris mokamas dalimis,  ir kitus niuansus, savo darbą pradėjau balandžio 13 d. 21 val. Manęs jau laukė 14 lengvai apgirtusių „russ“ vaikinų.

Įsidėjęs ausų kištukus į ausis, tai pat pramonines garso izoliacines ausines, pradedu važiuoti. Deja, tos apsaugos priemonės, ne kažką ir padeda. Garso matuoklė rodo 119 decibelų! Diskotekos šviesos tik šviečia, muzika plėšia, kelias sunkiai matomas dėl dūmų, bei šviesų, merginos su vaikinais gale tik šoka. Visas autobusas kaip atrakcionas siūbuoja, o aš važiuoju vietinės reikšmės keliukais Akershus apylinkėse, kaip Lietuvoje būtų Luksnėnai- Miroslovas-Obelija–Serijai.

Po poros valandų važiavimo mus stabdo „Statens Vegvesen‘‘ - Norvegijos tarnsporto inpekcijos pareigūnai. Autobuse panika, visi klykia, šaukia, panikuoja, skuba segtis saugos diržus, juk už važiavimą neprisisegus diržo – 1500 kronų bauda.

Pareigūnai labai griežti. Jie prisikabina prie autobuso gale įmontuoto benzinio generatoriaus. Pasirodo, pagal įstatymus generatorius negali būti įjungtas važiuojant ir negali būti pritvirtintas. Tik autobusui stovinit galima jį įjungti ir jis turi būti prie autobuso, ne viduje.

Pareigūnai, liepia visiems išlipti, o man vienam pastatyti autobusą atgal į aikštelę. Jie teigia, kad praėjusiais metais dėl tokios priežasties užsidegė trys „russ“ autobusai.

Greit prisistato ir policijos pareigūnai. Šventė tik prasidėjo, o jau rimtos problemos. Kaip jie dabar grįš namo? Kaip jie toliau važinės, be generarotiaus? Juk generatorius visą reikalingą elektros energiją generuoja, kad būtų garso ir šviesų.

Bet, kaip pastebėjau, tai buvo tik keturių, viską organizavusių vaikinų, galvos skausmas. Jie šnekėjo, derėjosi, maldavo pareigūnų, kad juos paleistų. Kiti likę 20 jaunuolių išlekia iš autobuso,  be jokių kompleksų geria alų prie pareigūnų akių, daro gamtinius reikalus kur tik papuola.

Viena mergina, atsistojusi ant kelkraščio, visiems matant, nusimovė kelnes ir tuoj pradės „sysiot“.  Aš žiūriu jai į akis, o ji man. Jos veido išraiška sako: ko čia žiūri, iškrypėli, ar nematęs, kaip mergina „myža“?

O aš žiūriu į ją ir galvoju: tu čia ritmai, mergaite??? Vos ne viduryje vaikinų būrio, nuo policininkų keli metrai ir jiems matant, atviroje vietovėje, tu čia...? Mergina, atlikusi savo reikalus, piktai vėl pasižiūrėjo į mane ir nuėjo. Visi tą matė ir nieks nieko jai nei sakė, nei nubaudė. Likau truputi apšalęs, o ji dar kelis kartus mane piktai nužiūrėjo. Va, tau ir norvegės.

Po valandos diplomatinio pokalbio pareigūnai leido mums važiuoti, su sąlyga, kad generatorius bus išjungtas ir aš juos išvežiosiu tiesiai namo. Žinoma, surašė protokolą, ir mes pajudėjome link namų... bet ne namo.

Už poros kilometrų, pasidarėme mygtuką, kurį nuspaudus iškart išijungia generatorius ir šviesos. Tad kaip jau teisiškai nebus prie ko prikibti.

Atvykom į aikštelę kažkur niekur, o ten jau stovi dar 3 „russ“ autobusai. „Russ“ tik zuja iš vieno autobuso į kitą. Kaip naktiniame klube, iš vienos muzikos salės į kitą. Kas šokti nenori, bendrauja grupėmis šalia autobusų, o porelės, norinčios meilės, dingsta horizonte.

Vėliau atvyksta dar autobusų ir dar daugiau žmoniu. Pasirodo ir policija, bet viską stebi iš šalies, niekur nesikiša. Nors pagal Norvegijos įstatymus draudžiama viešai gerti, jie nieko nesako. O dėl daugiau ko nėra jiems ko prisikabinti. Visi draugiškai bei šiltai pradėjo švęsti „Russtid“. Be muštynių, barnių ar pavydo.

Apie 4 valandą ryto aš juos pradėjau išvežioti po namus, kaimo keliukais, nes daugelis jų gyvena toli nuo miesto, mažuose kaimuose. Kas įdomiausia, tik vienas tą vakarą vėmė, nes tiesiogine ta žodžio prasme apsinuodijo alkoholiu, o visi kiti paryčiais buvo beveik blaivūs. Nė vienas iš 24 „russ“ nebuvo prisigėręs. Per paskutinį skambutį paryčiais aš toks blaivas tikrai nebuvau.

Kitą dieną, ryte, gavau elektronini laišką iš „Statens vegvesen’’, Transporto inspekcijos. Ten buvo raportas apie „Volvo“ autobuse pastebėtus pažeidimus ir kad būtinai turiu juos pašalinti per 2 savaites, nes kitaip grės didelė bauda. Kažin, ar kada Lietuvoje taip bus?