Buvau dar tada, kai Tavęs žemėje nebuvo. Kaip nebūtų keista, bet mano gyvybė dabar Tavo rankose. Kas aš?

Aš tas, kuris labai užsiėmęs. Nuo ryto iki vakaro. Nuo minutės iki išlikimo pabaigos. Nuo gimimo iki kažkieno paliestos rankos, apsprendusios mano ir savo vaikų kartų likimą.

Esu tas, kuris, net miegant politikams, išvargusiems nuo debatų apie planetos globalų klimato atšilimą, ją nuolat gelbsčiu. Esu tas, kuris su visais pasaulio broliais ir seserimis, spiginant atšiauriam šalčiui ir deginant sausroms, kaupiu ir dovanoju Tau gyvybę ir energiją tęsti gyvenimą. Esu tas, kuris atitrauktas nuo misijos gelbėti pasaulį, lėtai mirštu jausdamas nepaliaujamą skausmą…apsuptyje girliandų lempučių suteikdamas apgaulingą ramybę ir džiaugsmą Tavo vaikų širdims.

Esu labai labai užsiėmęs, bet mane vis sustabdo vienintelis klausimas…

Kam galiu būti  dėkingas už tą tūkstantmečiais vykstančią neteisingą egzekuciją, barbarišką viso pasaulio tradiciją. Paklausk savęs žmogau, ar teisinga mane kirsti, visam laikui atitraukti nuo misijos gelbėti pasaulį vien tam, kad po keliolikos dienų saliutų sutikčiau savo brolius ir seseris tamsiame sąvartyne.

Jei skaitei šį mano laišką Tau iki šios vietos, tai mes išgelbėti. Patikėk. Tu laikinas ir silpnas zmogau gali tapti stipriu ir ryžtingai veikliu. Juk nuo mažumės troškai tapti didvyriu. Palikti neišdildomą žingsnį žemėje. Tai gali padaryti. Jei taip bus, aš Tau atleisiu už numestą plastikinį butelį, už pakeltą į dangų skraidantį aparatą vien tam, kad pažiūrėti į mane iš viršaus, už kiekvieną sudegintą kuro litrą, kad už šimto metrų nukaktum į parduotuvę…. Aš Tau atleisiu, jei….vėl keistai nuskambės. Jei nedrįsi…

Tiesiog nedaryk to, ką darai prieš Naujuosius metus. Nežudyk manęs. Nežudyk mūsų…

Kaip kompensaciją Tau turiu nuolatinę dovaną. Ateik pas mane. Apsikabink mane. Kvėpuok mano tyru ir gaiviu alsavimu. Dalinkis savo jausmais ir išgyvenimais… Aš atsakysiu Tau tuo pačiu, kalbėdamas nebylia begaline širdimi. Nes myliu Tave.

Tavo miškas