Vitas ir Aurelija Kašėtos jau 24 metus gyvena iš to, ką nupina jų keturios rankos. Iš vytelių nuostabius gaminius pinantiems alytiškiams šis jau bebaigiantis išnykti amatas yra tapęs ir verslu, ir gyvenimo būdu.

,,Piname kiekvieną dieną, nes tai mūsų verslas, iš kurio turime išgyventi. Šis darbas teikia ir džiaugsmo, pindami ir ilsimės, ir bendraujame“, - pasakoja sutuoktiniai.

Abiem daug  laimės teikia ir prekyba savo gaminiais, į kuriuos įdeda nemažą dalelę širdies ir kuriuos vertina žmonės. ,,Smagu matyti mūsų darbų išsiilgusius pirkėjus“, - pasidžiaugia mugėse prekiaujantys alytiškiai.

Pynimą atrado atsitiktinai

Paklausti, kokie buvo jų, kaip pynėjų, pirmieji žingsniai, sutuoktiniai prisipažįsta, kad gebėjimą gražiai pinti abu atrado atsitiktinai. Prieš 25 metus abiem besiilsint prie Daugų ežero vienos pynimo įmonės iš Kauno vadovas Aurelijai pasiūlė pasimokyti pinti. Mat tuo metu labai trūko pynėjų. Jauną moterį šis pasiūlymas sužavėjo. Tuo metu ji augino mažus vaikus, tad apsidžiaugė, kad šį darbą galės dirbti namuose, o gal net ir užsidirbti pavyks.

Tuo metu autošaltkalviu dirbęs Vitas pasiryžo mylimą žmoną vežioti į Kauną mokytis pinti. Dažnai tekdavo palaukti, kol žmonai baigsis pynimo pamokos. Kartą belaukiančiam moters vyrui buvo pasiūlyta irgi pabandyti pinti. Vos pabandė, jam iškart puikiai pavyko šis darbas, visi liko sužavėti. Pačiam vyrui atrastas gebėjimas pinti buvo labai netikėtas, tad netrukus ir Vitas pradėjo mokytis šio amato.

,,Buvo tuomet nelengvi laikai, Nepriklausomybės pradžia, trūko darbų. Automobilių servisuose irgi neradau geriau apmokamo darbo, todėl be didelės širdies graužaties viską metęs pasinėriau į naują veiklą“, - pasakoja Vitas.

Žmonės labiausiai perka pintus krepšius.

Pramokę šio amato sutuoktiniai iš pradžių keliolika metų dirbo įmonėje, kurioje ir mokėsi. Įvairius dirbinius iš vytelių ilgą laiką jie pynė trijų kambarių bute. Vėliau, jau gerai išmokę pinti, pradėjo dirbti patys sau, Alytaus priemiestyje įsirengė dirbtuves, kurios dabar tapo jų antraisiais namais.

Vito teigimu, pynimas iš vytelių nėra toks lengvas amatas,  kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. ,,Viskas prasideda nuo šablono, kurį pats turi pasidaryti, be to, turi išmanyti ir staliaus darbus“, - sako pynėjas.

Nuo pintinių – iki baldų

Pirmiausia sutuoktiniai pynė pintines. Labiau įgudę ėmė pinti ir skalbinių dėžes, ir skrynias, ir gyvūnams krepšius. Dabar Vitas jau pina ir baldus. Anot jo, baldus sunkiausia nupinti, reikia nemenkų įgūdžių, laiko, kūrybos ir net fizinės jėgos. Baldus pina tik labiausia įgudę pynėjai.

Vitas sako, kad jo rankomis nupinti baldai gali atlaikyti iki 50 metų. Namuose jis naudoja paties rankomis nupintą krėslą, supamą fotelį. Nors šiems baldams apie dvidešimt metų, jie atrodo tarsi vakar nupinti. Deja, parduoti baldų komplektus yra sudėtinga, nes jie nemažai kainuoja. Per metus pavyksta parduoti tik keletą komplektų.

,,Nemėgstame pinti to paties. Jei vieną savaitę piname krepšius, tai kitą pasineriame į skalbinių dėžių pynimą“, - pasakoja įvairovę mėgstantys pynėjai.

Visus metus be atokvėpio pinantys alytiškiai  savo gyvenimo kitokio net neįsivaizduoja. Nupintais gaminiais jie prekiauja mugėse. ,,Mes turime išgyventi iš to, ką vasarą užsidirbame. Tad negalime leisti sau tinginiauti visus metus“,- sako Aurelija. Vitas prasitaria, kad ypač žiemos sezonu turi daug nupinti, nes į muges privalo vykti su daugybe gaminių, kitaip nepritrauks pirkėjų.

Dabar intensyviai pinantys sutuoktiniai jau ruošiasi Kaziuko mugei Vilniuje. Per metus su savo gaminiais jie aplanko ir kai kurių  miestų šventes, Grybų šventę Varėnoje, Mindaugo karūnavimo šventę Kernavėje, Jūros šventę Klaipėdoje. ,,Negalime dalyvauti visose šventėse, nes prekiaujame tik tuo, ką patys nupiname, tad gaminių neužtektų daugeliui švenčių“,- sako Vitas.

Vitas ir Aurelija prekiauja nupintais dirbiniais mugėse.

Žmonės labiausiai perka pintus krepšius. Kai kurie pintines perka net dešimtimis. ,,Kas neturi krepšio, tam gal ir vieno nereikia, o kas turi, kasmet atvyksta nusipirkti daugiau“, - sako Aurelija.

Vitas prisipažįsta, kad yra reiklus sau ir gaminį visada pagamina nepriekaištingos kokybės. Juk  žmonės renkasi kokybiškus gaminius.

Pašnekovas įsitikinęs, kad jei nupirks žmogus iš jo krepšį ir šio rankena nutruks, daugiau šio pirkėjo tikrai nesulauks. ,,Mudu su žmona dirbame sąžiningai ir atsakingai, todėl dar nesulaukėme nė vieno nepatenkinto pirkėjo“,- džiaugiasi Vitas.

Pynimas – nykstantis amatas

Sutuoktinius džiugina tai, kad žmonės vertina jų darbus, kad dažnai sulaukia gražių, širdį glostančių žodžių. Jie įsitikinę kad jų sėkmės formulė - meilė savo darbui.

Vitas turėjo 8 mokinius. Deja, pynėju nė vienas netapo - visiems pritrūko kantrybės ir meilės šiam amatui. ,,Žmonės negali susitaikyti su tuo, kad pasinėrę  į šį verslą, pajamų sulauks negreitai”, - sako pašnekovas. Jis prisimena, kad jiedu su žmona pradėję pinti visą dieną vargdavo, kol nupindavo vieną krepšį, O atlygis už jį tebuvo dešimt litų. Dabar ir tris pintines per dieną jau gali nupinti.

Pašnekovas džiaugiasi, kad savo brolį išmokė pinti krepšius. Šio amato išmokė ir kaimynę, deja, šiai, nors ir turėjusiai gabumų ir puikių įgūdžių,  pritrūko kantrybės, kad ryžtųsi užsiimti šia veikla.

,,Pynimas iš vytelių – nykstantis amatas. Lietuvoje yra tik apie dešimt pinančių žmonių. Alytuje tik mes su žmona tokiu verslu plačiau užsiimame”, - apgailestauja Vitas. Anot jo, šiais laikais pinigus galima uždirbti daug lengviau negu iš pynimo.

Vitas ir Aurelija Kašėtos savo dirbtuvėse.