Pranešk naujieną!
Tel. 8 616 51 718. El. paštas info@alytusplius.lt

Alytiškė po nakties priėmimo skyriuje: „Lenkiu galvą prieš ten dirbančius“

  •    •  9:34, 2021-01-05
Violeta Viršilaitė-Valukonė.
Asmeninio albumo nuotr.

Norėčiau pasidalinti savo patirtimi apie susidūrimą su Alytaus skubiosios medicinos pagalbos skyriumi. Sausio 3-ąją, po pasivakščiojimo su šeima lauke, pajutau nemalonų skausmą kairėje krūtinės pusėje, kurį lydėjo ir sunkumas įkvepiant. Kadangi šis pojūtis nesitraukė, nusprendžiau kreiptis į priimamąjį. Iš pradžių paskambinau ir pasiteiravau, kokia yra tvarka ir ar dėl tokių pojūčių reikėtų atvykti, buvau patikinta, kad atvykti reikėtų, taigi taip ir padariau.

 

Nuvykus buvau maloniai sutikta, greitai atlikti visi reikiami tyrimai, kurie beveik visi buvo geri, tik vienas rodiklis sukėlė šiokių tokių įtarimų (kurie mažai tikėtini, bet kaip gydytojas sakė, dėl ramybės geriau jau įsitikinti iki galo), taigi suteikus reikiamą gydymą, buvo nuspręsta visgi pasilikti mane stebėti per naktį.


O tada ir pamačiau visą tą mūsų skubios med. pagalbos skyriaus „ virtuvę“. Gydytojai ir slaugytojos dirba neatsikvėpdami, vieną po kito konsultuoja, slaugo, gydo, negana to, atsakinėja į skambučius skambinančių artimųjų, kurie gydomi covid skyriuose ar atvežtų į priimamąjį. Maloniai atsakinėja į rūpimus klausimus ir išsamiai papasakoja, kaip artimieji jaučiasi ir kokie veiksmai bus atliekami. Į tuos skambučius atsakinėja visi, kas tik turi tą akimirką laisvesnę minutę (nors tų laisvų minučių beveik ir neturi) slaugytojai ar patys gydytojai.

 

Pagarba, nes tame skyriuje visi lygūs, visi vienodai atsidavę dėl mūsų ir mūsų artimųjų sveikatos. Labiausiai šokiravo kai į skyrių vienas po kito buvo vežami alkoholiu piktnaudžiaujantys asmenys po „daugiadienių“. Visas personalas bėgo/lėkė jiems į pagalbą be jokų išlygų. O kiek su jais kantrybės reikia, kokie reikalavimai skamba iš tokių „ ligonių“ lūpų. Jie rėkia, plūstasi, blaškosi... Tai jam pagalvę paduok, tai gert, tai į tualetą, tai padaryk, kad nežagsėčiau. Galiausiai kelis kartus iškrenta iš lovos, gležnutė gydytoja (nes visos slaugytojos užimtos) bėga padėti šiam įlipti atgal į lovą, švelniu balsu prašo pasistengti nurimti – tuoj taps lengviau. Ir taip vienas po kito, ir tas pats per tą patį.

 

Aš sukandusi dantis laukiau išauštančio ryto, kada galėsiu bėgti kuo toliau iš to košmaro. Taip ir nutiko, išaušo rytas, buvo atlikti tyrimai, ir papasakojus rekomendacijas, jei situacija kartotųsi, buvau išleista į namus. Dar med. seseriai išiminėjant kateterį, ši bandė teisintis ir apgailestavo, kad man nepavyko pailsėti dėl to viso chaoso, kurį kėlė alkoholiu piktnaudžiaujantys asmenys. Aš tiesiog pažiūrėjau į jos pavargusias akis ir pasakiau: man viskas gerai, juk ne viešbutyje esu, ir kad man labai gaila dėl jų tokio sunkaus darbo, kad jie šaunuoliai, nes tik labai labai stiprūs žmonės čia sugebėtų dirbti, kad pati kelis kartus vos susilaikiau nuo minties atsikelti ir papurtyti tuos asmenis, kad nusiramintų ir duotų visiems ramybę.

 

Grįžusi į namus, dar kurį laiką negalėjau užmigti, nors per naktį nei minutei nebuvau sudėjusi bluosto, emocijos virė, kaip sunkiai dirba mūsų medikai, kiek jiems tenka patirti, kiekvieną mielą dieną susidurti su sunkiais ligoniais ir kentėti kai kurių žmonių nepasitenkinimą dėl vieno ar kito dalyko. Noriu pasakyti: žmonės, gal kartais ir ne visai meiliu tonu mums būna atsakyta, gal kartais reikia palaukti ilgiau, ar dar kažkas, bet ten dirba nuostabūs žmonės, kurie kartais taip pat yra tik žmonės, pavargę, nusilpę, nespėję pavalgyti ar praradę savitvardą. Prašau supratimo, nes šiems specialistams kiekvieną dieną tenka gelbėti mus ir mūsų artimuosius nepaisant nieko. Lenkiu žemai galvą prieš mūsų visą medicinos personalą. Ačiū, kad esate.

 

Violeta Viršilaitė-Valukonė