Atgarsiai apie Kaune įvykusią tragediją, kuomet buvo rasta nebegyva mama ir jos kūdikis, nebetyla ligi šiol. Visuomenė atsigręžė į vis dar neretai mitais apipintą pogimdyminės depresijos terminą. Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje dirbanti gydytoja akušerė-ginekologė Dalia Gruodytė sako, kad jei moteris po gimdymo patiria sunkumų, apie tai jokiu būdu neturi būti gėda ar nesmagu pasisakyti, ieškoti ir paprašyti pagalbos. Svarbu nenumoti į problemas ranka tiek pačiai moteriai, tiek jos artimiesiems.

Vaikelio atėjimas į pasaulį suteikia neišmatuojamos laimės pojūtį, tačiau kartu gyvenimas pasikeičia kardinaliai, atsiranda nauja realybė, rūpesčiai, o mes visi, pirmiausia, esame žmonės, ir niekuomet negalime žinoti, kaip tokie pokyčiai mus paveiks.

Gali užklupti kiekvieną

„Kalbant apie pogimdyminę depresiją, nė viena moteris negali šimtu procentų tvirtinti, kad man taip nenutiks. Tik pagimdžius galime įvardinti, kaip mus pakeitė gimdymo procesas, pačios pirmos dienos su vaikeliu. Ir visai nesvarbu, kokia moteris buvo lig tol – labai tvirta ar jautresnė, permainos kiekvieną gali paveikti visiškai skirtingai negu tikimasi“, - kalbėjo akušerė-ginekologė.

Jau kone keturiolika metų gydytoja padeda mažyliams ateiti į pasaulį, mato mamas užplūstančias emocijas, jautrias akimirkas, jaučia milžinišką atsakomybę už dvi gyvybes vienu metu.

Pasak gydytojos, visiškai natūralu, jei kartais, praėjus kuriam laikui po gimdymo, jaučiame nuovargį ar liūdesį, bet iškart to tapatinti su depresija tikrai nereikėtų.

„Gimdymas yra didelis ir labai svarbus įvykis šeimai, džiaugsmas ir tuo pačiu stresas. Nuo asmenybės ypatumų priklauso, kaip mes su tuo stresu gebame kovoti, individualiai dirbti ir kaip elgiamės su užplūstančiomis emocijomis. Jeigu tos liūdnosios emocijos atsiranda per kelias dienas po gimdymo ir per pirmąsias pora savaičių pradingsta, tai mes tai vadiname pogimdyminiu liūdesiu, nerimo sutrikimu. O jeigu toji būsena užsitęsia daugiau kaip dvi savaites, tuomet jau galime kalbėti apie klinikinį pogimdyminės depresijos apibrėžimą“, - kalbėjo medikė D. Gruodytė.

Ligos pradžia gali būti ūmi, pasireikšti pirmosiomis dienomis po gimdymo, tačiau taipogi  simptomai gali būti pastebėti ir praėjus keliems mėnesiams ar netgi pusei metų po gimdymo.

Ligą signalizuoja pastebimi požymiai

Pasak gydytojos, pirmiausia, ką gali pastebėti aplinkiniai, tai – pasikeitusią moters nuotaiką. Ji tampa labiau uždara, liūdna, dažnai ašaroja. Kartais, regis, pravirksta ar ima nerimauti visai be priežasties. Taip pat svarbus požymis –moteriai pats kūdikėlis tarsi tampa nebe toks svarbus, ji nenoriai pas jį eina, su juo būna, skundžiasi, kad nesusitvarko, nesugeba būti gera mama.  Be to, moteris tampa išsiblaškiusi, pamiršta elementarius dalykus, netgi ką ketino daryti ar kur eiti. Aplinkiniai gali pastebėti, kad ji mieguista arba priešingai – visą laiką energinga ir nemiega visai. Gali būti, kad moteris visiškai nevalgo arba kaip tik – valgo labai daug.

„Tokių požymių visuma signalizuoja ligą. Mama pati to gali netgi nesuvokti. Tai pastebėję ir supratę artimieji, gali jai duoti kokią nors užuominą, tačiau nereikėtų to sakyti tiesmukai. Tokiu atveju pravartu moteriai pasiūlyti kitos veiklos, bent pusė dienos jai kažkur išeiti ir tuo metu pasirūpinti jos vaikeliu. Svarbu bent kažkiek atitraukti moters liūdnas mintis ir žiūrėti, kaip ji reaguos“, - pasakojo akušerė-ginekologė D. Gruodytė.

Pasak jos, kartais pogimdyminė depresija gali pasireikšti ir kraštutinumais – noru nuskriausti save ar vaikelį, tad labai svarbu laiku gauti pagalbą.

Daugiausia laiko su moterimi, besilaukiant vaikelio ir jau po gimdymo, būna jos partneris, vaiko tėtis.  Tai – žmogus, kuris turėtų matyti jos pasikeitusią nuotaiką, liūdesį, ir galėtų pabandyti  jai padėti. Kartais netgi nesakyti to partnerei, o pasitarti su kitais jai artimais žmonėmis, kaip kartu visiems pagelbėti, jei tai yra būtina.

Artimieji, geriausi draugai, taipogi gali įžvelgti nerimą keliančius pakitimus moters eglsenoje ir padėti surasti kelius pagalbos link. Svarbiausia, jeigu tikrai matoma, kad vyksta kažkas negero, nepalikti to likimo valiai.

Moterims reikia žinoti

„Bet svarbiausia yra pati moteris. Kiti negali „įlįsti“ į jos mintis, žinoti, ką ji galvoja. Tad pačios moterys turi žinoti, kad tokia būsena gali ištikti, ir kad tai nėra jokia gėda. Negėda patirti sunkumų po gimdymo, negėda pasakyti, kad taip, man tikrai reikia paglbos ir dabar pat. Pogimdyminei depresijai niekaip iš anksto nepasiruoši, bet žinoti, kad  taip gali nutikti, kad tai egzistuoja  – reikėtų“, - kalbėjo gydytoja.

Kitas žingsnis – nebijoti ieškoti pagalbos. Apsispręsti, kas galėtų padėti ir su kuo norisi apie tai pakalbėti. Galbūt tai bus draugė, mama, vyras, psichologas ar kitas žmogus, kuriuo galima pasitikėti ir pasipasakoti. Tai priklauso nuo moters asmenybės, pasirinkimo, bet svarbu, kad pagalba būtų suteikta, jog nebūtų į tai pažiūrėta pro pirštus.

Gydytojos teigimu, tiek pačių moterų, tiek visuomenės požiūris į pogimdyminę depresiją keičiasi, pripažįstama, kad tai yra liga, kurią būtina gydyti. Tačiau yra nemaža dalis ir tokių žmonių, kurie yra apie tai girdėję tam tikrų nuogirdų, bet daugiau remiasi mitais – jog liga, kaip atėjo – taip praeis, arba kad tai apskritai – ne problema, o tik išsigalvojimas. Daug kas įsitikinę, kad jų šeimoje to būti tiesiog negali ir patį faktą linkę neigti.

Informacija perduodama visoms iš ligoninės išeinančioms mamoms

Per savo darbo praktiką akušerei-ginekologei yra tekę matyti su slogiomis emocijomis susiduriančių mamų, netgi įkalbinėti jas labiau atkreipti dėmesį į savo jausmus, siūlyti pagalbą.

„Pagalbą galime suteikti igoninėje, turime psichologą. Pagimdžiusios mamos pas mus būna neilgai, dažniausiai gimdymai būna nekomplikuoti. Tačiau išeinant visoms mamoms suteikiame informaciją, kur jos galėtų kreiptis pagalbos, įteikiame specialius leidinius, kur jos taip pat gali rasti visą reikiamą informaciją. Taip pat bendradarbiaujame su organizacija „Mama mums rūpi“, besirūpinančia pogimdymine depresija sergančiomis moterimis“, - pasakojo gydytoja.

Pasak D. Gruodytės, problemas būtina spręsti, apie jas kalbėti, o ligas privalu gydyti. Iš kitos pusės, reikia pastebėti, kad kartais mes tą depresiją tarsi patys sau „įsikalbame“, norėdami būti idealiausi, tobuliausi, atitikti  visus visuomenės standartus. 

„Prisimąstome, kad jų neatitinkame, susinerviname, pradedame galvoti, kad gal man depresija, o tuomet toji depresija, žiūrėk, jau ir už kampo. Reikia planuoti, žinoti, bet nereikia persistengti ir bandyti atitikti tariamus rėmus. Susikoncentruokime į pozityvias emocijas, žinokime, kad esame ne vieni, būkime savimi ir neįsipareigokime būti idealiais visur ir visada“, -  teigė D. Gruodytė.