„Kada savanoriauji ir tiesiogiai bendrauji su nuo karo bėgančiais žmonėmis, viską pamatai kitomis akimis“, - sako Ukrainiečių registracijos centre neatlygintinai padedantys Alytaus poliklinikos darbuotojai. Čia savanoriauja ir įstaigos vadovas Marius Jasaitis, teigiantis, kad Ukrainoje vykstantis karas puikiai parodė, kokie viso to akivaizdoje esame ir mes patys – lietuviai.

„Regis, dar taip neseniai, siaučiant pandemijai, mūsų žmonės buvo tarsi susiskaldę, susvetimėję, liejantys vienas ant kito pyktį. Karas ir agresija Ukrainoje atskleidė kitą mūsų visų pusę – mokėjimą susitelkti, susivienyti, padėti, būti lyg vienas kumštis. Tas išties džiugina.

Prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės nei prašomi, nei raginami, puolė padėti, kas kuo gali. Nesame abejingi kito nelaimei, skausmui. Turime daugybę gerumo, kuriuo galime ir norime dalintis nieko neskaičiuodami“, - sakė Alytaus poliklinikos direktorius M. Jasaitis.

Ukrainiečiai kartojo: po trijų savaičių grįšime namo

Tad sužinojus, kad Alytuje įsikūrusiame Ukrainiečių registracijos centre reikalinga savanorių pagalba, tiek jam, tiek kitiems poliklinikos darbuotojams abejonių nekilo – prisidėti ir skirti tam kažkiek savo laiko – nesunku.

„Nuolat seku naujienas iš Ukrainos. Be abejonės, visi mes išgyvename, jaudinamės, nerimaujame. Savanorystė – puiki galimybė savo mintis nukreipti kitur ir, užuot skaitant naujienas, tą laiką paskirti padedant nuo karo bėgantiems žmonėms“, - sakė Ukrainiečių registracijos centre taip pat savanoriaujanti Alytaus poliklinikos viešųjų pirkimų specialistė Jurgita Struckienė.

Kad dvejonių dėl savanorystės net nekilo, patvirtino ir poliklinikos vyriausioji slaugos administratorė Simona Nedzinskienė bei odontologo padėjėja dirbanti Dalia Cickevičienė.

„Kai siautė COVID banga ir dirbome skiepijimo centre, „Raudonasis kryžius“ mums labai daug padėjo. Tad dabar, kuomet savanorių reikia jiems, mes taip pat norėjome prisidėti. Nors pati rusiškai kalbu prastai, tačiau ten ką veikti yra visiems. Budėjau medicinos poste, rūšiavau vaistus. Kiekvienas savaip galime prisidėti ir padėti nuo karo bėgantiems žmonėms“, - sakė S. Nedzinskienė.

Jai antrino ir D. Cickevičienė. Moteris pasakojo, kad pirmas dienas, kuomet prasidėjo karas Ukrainoje, matydama, kokie nežmoniški dalykai ten dedasi, ji tiesiog praverkė, o po to suprato, kad ašaros šiuo atveju nieko nepadės. Būtina susiimti ir pagelbėti ukrainiečiams realiais darbais, tad užsiregistravo savanoriauti.

„Registracijos centre dalinau ukrainiečiams higienos priemones. Taip pat savanoriavau „Stiprūs kartu“ poste, ieškojau žmonėms gyvenamosios vietos, transporto. Nepasakyčiau, kad žmonės buvo labai linkę atvirauti ir pasakotis. Daug kas, matomai, buvo paskendę savo mintyse, sukrėsti to karo siaubo, kurį teko patirti. Tikrai norisi tiems žmonėms padėti, ir kiekvienas tai darome pagal galimybes. Aš – skirdama savo asmeninį laiką“, - pasakojo D. Cickevičienė.

Alytaus poliklinikos darbuotojai pasakojo, kad kone visi jų sutikti ukrainiečiai kartojo, kad jie Lietuvoje – laikinai, tikėjo, kad po trijų savaičių griš namo, tarsi patys save ramindami ir suteikdami vilties. Tačiau realybė rodo ką kita.

Klausant karo pabėgėlių – karą pamatai kitomis akimis

„Per tą trumpą laiką negali visko pamatyti, pajusti, bet savanoriaujant tikrai galima bent kažkiek suprasti, ką tie žmonės jaučia, kas tai yra karas. Viena yra žiūrėti per televizorių ir visai kas kita – realiai išklausyti žmonių, kurie tą išgyvena, pasakojimus.

Su ukrainiečiais pakalbėjome ne tik apie negatyvius dalykus, bet ir apie jų  planus, ateitį. Kalbant su jaunesnio amžiaus žmonėmis, jų balse girdisi pergalės dvasia, jie tiki, kad laimės, tik nežino, kaip greitai“, – įspūdžiais dalinosi poliklinikos direktorius M. Jasaitis.

Savanoriai pasakojo, kad Ukrainiečių registracijos centre darbas gerai „sustyguotas“, visi žino, ką konkrečiai daryti, o jeigu ir iškyla nesusipratimų – juos operatyviai išsprendžia savanorių kuratorius. Žmonės palaiko vienas kitą, ir tai suteikia stiprybės.

M. Jasaičiui įsiminė atvejis, kada ukrainietė į Registracijos centrą atvyko su dideliu šunimi. Pasiūlius augintinį nakčiai nuvežti į gyvūnų prieglaudą, ji su juo skirtis nesutiko. Kartojo, kad jie turi būti kartu, kad gyvūno vieno nepaliks.

„Matosi, kad žmogui netgi gyvūnas yra didelė atsvara. Kad tokiu sunkiu metu kartais galbūt jis yra vienintelis, būnantis kartu, ir su kuriuo nė sekundės nenorima atsiskirti. Visi nori į kažką remtis, būti drauge“, - sakė M. Jasaitis.

Kai kuriems ukrainiečiams dėl sveikatos paslaugų jau teko apsilankyti ir Alytaus poliklinikoje. Čia dirbantys medikai jiems suteikė odontologijos paslaugas, taip pat apžiūrėjo, konsultavo ir vaikelio besilaukiančią moterį.

„Visi deda daug pastangų. Turime būti stiprūs, išlikti pozityvūs, neprarasti tikėjimo ir vertinti laisvę, kurią turime“, - įsitikinę savanoriaujantys poliklinikos darbuotojai.