Kiek daugiau kaip prieš pusmetį prie Alytaus miesto savivaldybės vairo stojęs meras Vytautas Grigaravičius prisipažįsta: sutikęs dalyvauti rinkimuose nesitikėjo, kad darbo krūvis savivaldybėje bus toks didelis. Tačiau tai nepakeitė nei turėtų didelių užmojų,  nei nuostatos dirbti meru tik vieną kadenciją.

 

„Dideli darbai labai greitai nepadaromi, bet jau spėjome nemažai nuveikti“, - interviu portalui alytusplius.lt sakė Alytaus meras V. Grigaravičius. 

 

Jūs dažnai sakote, kad reikia atsižvelgti į gyventojų nuomonę, bendrauti su jais, įsiklausyti. Kaip sekasi palaikyti ryšį su alytiškiais. Ar jie dažnai į jus kreipiasi, skambina, kokias problemas prašo padėti išspręsti?

 

Gyventojai į mane kreipiasi dažnai. Kiekvieną antradienį, jeigu nebūnu išvykęs, juos priimu. Buvo vienas antradienis, kai nebuvo nė vieno užsiregistravusio. Tuomet net pasidarė truputį neramu, galvojau, gal gyventojai nusivylė, o gal tuo metu nebuvo tokių didelių problemų, kurias sprendžiant būtų reikalinga mero pagalba.

 

O problemų žmonės turi įvairių ir daug. Žmonės kreipiasi dėl gatvių, vaikų aikštelių sutvarkymo, dėl automobilių intensyvaus judėjimo, dėl to, kad vairuotojai nesilaiko Kelių eismo taisyklių, važinėja greitai, automobilius stato ten, kur draudžia kelio ženklai, nepraleidžia pėsčiųjų.

 

Kita problema - vietų automobiliams statyti trūkumas atvažiuojantiems pasivaikščioti prie Dailidžių ežerėlių. Objektai sutvarkyti, atsirado nauja traukos vieta, žmonės pradėjo skųstis, kad užstatomos žalios vejos. Ten aikštelė yra, bet nedidelė. Galvojame, kad ten reikėtų įrengti dar vieną aikštelę.

 

Gyventojai taip pat skundžiasi ir dėl to, kad stirnos ir kiti laukiniai žvėreliai niokoja kapinėse pasodintas gėles.

 

Pamenu, kai vaikščiojau po turgų, viena močiutė mane pakvietė ir paprašė, kad padėčiau daržovėmis, vaisiais Lauko gatvėje prekiaujantiems žmonėms. Žmonės norėtų, kad jiems ten būtų patogu, turėtų, kur prekes pasidėti. Toje vietoje daugiausiai prekiauja senyvo amžiaus žmonės, jiems važiuoti į miesto turgavietes nepatogu ir sunku.

 

Kartais žmonės kreipiasi ir dėl santykių su kaimynais, skundžiais, kad savivaldybės administracijos darbuotojai neišsprendė jų problemos.

 

Jūsų iniciatyva buvo suburta konsultacinė taryba. Ką veikia ši taryba?

 

Konsultacinę tarybą, ją vadiname grupe, sudaro trisdešimt narių. Jų galėjo būti ir daugiau, nes norinčių tikrai netrūko, tačiau ribojome tą skaičių, nes kitaip darbas būtų neefektyvus.  Konsultacinės grupės nariai susirenka kartą per mėnesį.

 

Paskutinio susitikimo metu sudarėme darbo grupes pagal atskiras problemas. Kiekviena grupė susirenka ir svarsto, kaip tą konkrečią problemą būtų galima išspręsti, siūlo galimus sprendimo variantus. Praeito posėdžio metu aš juos supažindinau su problemomis, kurias aš matau.

 

Dabar diskutuojama, kaip išspręsti automobilių statymo problemą mieste, kaip padėti verslininkams, kurie nori, kad į Alytų atvažiuotų papildoma darbo jėga, nes neranda žmonių Alytuje. Kita grupė nagrinėja pabėgėlių klausimą: kas būtų, jeigu būtų. Tikiu, kad grupių darbas bus efektyvus.

 

Patys gyventojai lyg ir norėtų tiesiogiai dalyvauti priimant vienus ar kitus sprendimus, tačiau, kai prašoma jų tą padaryti, jie kartais atsitraukia. Ar jūs nemanote, kad jie dar nėra tam pasiruošę?

 

Taip, iš tiesų taip yra. Ilgai galvojau, kaip bendrauti su žmonėmis, kad ne tik meras, bet ir apskritai savivaldybė, administracija būtų visiems pasiekiami. Vienas žingsnis to link buvo pagrindinių savivaldybės durų atidarymas, kad gyventojams būtų patogiau. Taip pat paviešinau savo telefono numerį, kad kiekvienas, esant būtinybei, galėtų man paskambinti. Kvietėme gyventojus į susitikimus, kuriuose kartu galėtume aptarti kylančias problemas.

 

Tačiau tokių susitikimų metu pastebėjau, kad dalis žmonių tą laiką išnaudojo savo asmeninių problemų sprendimui. Žinoma, jas reikia spręsti, bet aš norėčiau, kad žmonės tokio bendravimo metu pasižiūrėtų plačiau į visą miestą. Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi, kad mato vieną ar kitą alytiškį besielgiantį blogai, bet kai paklausi, ar jis apie tai pranešė policijai, ar kitai atsakingai tarnybai, jis atsako, kad to nedarė ir nedarys. O kas kitas padarys? Žinoma, yra ir labai daug iniciatyvių žmonių.

 

Ar esate patenkintas savo komanda, su kuria kiekvieną rytą kartu pradedate darbo dieną?

 

Esu patenkintas, nemanau, kad padariau klaidą juos kviesdamas. Jie stengiasi, mokosi, kaip ir aš pats vis dar mokausi. Konsultuojamės. Kartais pataria ir buvę ilgamečiai savivaldos vadovai, atkreipia dėmesį, pataria, nors rinkiminės kampanijos metu atrodė, kad visi nusiteikę prieš mus, kad visi į mus žiūri kaip į priešus.

 

Galbūt sujaukėme kažkam planus, bet atėjome dirbti ir atėjome dirbti kartu su jais. Ir dabar aš matau, kad tas darbas vyksta ir pavyksta. Aišku, aš netikiu ir tikrai nemanau, kad bus taip, jog mes visi dirbsime unisonu. Taip ir neturėtų būti. Turi būti ir kritika, ir kitoks matymas, į tą pačią problemą žiūrėjimas kitu kampu. Iš tokių diskusijų ir gimsta teisingi sprendimai.

 

Ateidamas dirbti į savivaldybę nesitikėjau, kad čia bus toks didelis krūvis. Nors atėjau turėdamas labai didelę darbo patirtį, bet to, ką radau, nesitikėjau.

 

 Labiausiai nustebino darbuotojų požiūris į darbą. Pirmas įspūdis buvo, kad juos reikia tarsi stumti. Bet suprantu juos. Politikai keičiasi, o jiems reikia čia dirbti. Jie užsiaugina storą odą ir neskubėdami dirba. O jų požiūriui pakeisti reikia laiko, reikia, kad jie patikėtų ir pasitikėtų. Noriu, kad visas kolektyvas būtų darnus.

 

Alytaus miesto savivaldybės tarybą sudaro 27 nariai. Kaip sekasi su jais bendrauti? Ar sudėtinga rasti bendrus sprendimus?

 

Tarybos darbą aš taip ir įsivaizdavau, aš netgi tikėjausi, kad bus sunkiau. Rinkimų kampanijos metu aš susidariau tokią nuomonę, kad visos politinės partijos buvo nusiteikusios prieš mus. Dėl šios priežasties galvojau, kad ir darbas taryboje bus nelengvas. Taip, mūsų dauguma, bet tai yra sąlyginis dalykas. Čia visi laisvi žmonės su savais įsitikinimais.

 

Nuomonių įvairovė yra ir tai yra gerai. Mes labai daug diskutuojame įvairiais klausimais. Kiekvieno nuomonė yra labai svarbi ir, žinoma, kiekvienas gali ją pareikšti. Todėl labai ilgai užtrukome rengdami tarybos veiklos reglamentą.  Žmonės į kiekvieną klausimą žiūri skrupulingai, gilinasi. Labai gerai, kad taip yra.

 

Tik mane patį labai žeidžia ir aš nesmagiai jaučiuosi, kai tos diskusijos, kurios galėtų būti vidinės, iškyla į viešumą.

 

Ar turite nusimatęs darbus, kuriuos norėtumėte padaryti per artimiausius metus?

 

Labai norisi padėti Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninei ir Vakaro gatvės gyventojams. Ten labai sudėtinga situacija su automobilių parkavimu. Kitas darbas - Kauno gatvė. Rekonstruojant šią gatvę dėl lėšų stokos nebuvo sutvarkytos gatvės, kurios yra aukščiau. Dabar, kai būna liūtys, visą purvą, smėlį iš tų gatvių lietaus vanduo neša į Kauno gatvę, kemšasi nuotekų vamzdynai. Apie šią problemą kalbėjau ir su Lietuvos automobilių kelių direkcijos atstovais, ir su susisiekimo viceministru. Tikimės, kad pavyks ją išspręsti.

 

Labai norisi buvusios autobusų stoties pastato likimą pajudinti iš mirties taško. Aišku, savivaldybė nedalyvauja versle, bet savivaldybė nori, kad mieste nestovėtų tokie apleisti pastatai, kad būtų statoma, o ne griaunama ar apaugtų žolėmis. Pirmo pažado – nugriauti vaiduokliu tapusį pastatą – jau sulaukėme.

 

Norisi prikelti ir Alytaus Dainų slėnį. Žinoma, to labai greitai nepavyks padaryti. Reikia įdėti daug darbo, pasiruošti, bet padaryti įmanoma.

 

Dar vienas rūpestis  – investicijos. Čia matome didelę problemą. Nemažai Pramonės parke esančių sklypų yra užimti, bet realiai yra tik laukai, krūmai, pelkė, daugiau nieko. Žemė yra, ji priklauso kažkam, bet ten niekas nevyksta, o mes tų sklypų negalime pasiūlyti kitam investuotojui, kuris galbūt norėtų ateiti ir statyti.

 

Vis dažniau kalbame ir apie galimybes nutiesti geležinkelio liniją per Alytų. Anksčiau ši idėja buvo utopinė, o dabar jau pats „Lietuvos geležinkelių“ vadovas nuomonę pakeitė. Jeigu per Alytų eitų geležinkelis, Alytus įgautų visai kitą svorį. Alytuje galėtų būti logistikos sandėliai, iki Alytaus galėtų atkeliauti europinis traukinukas. Dabar ši idėja atrodo visai reali.

 

Pavyzdžiui, Marijampolė yra atsigavusi ekonomine prasme, ten steigiasi įvairios įmonės, kuriasi investuotojai. Šalia jos Alytus atrodo tarsi užutekis,  nors Alytus turi geresnes gamtines sąlygas nei Marijampolė. Bet mes neturime automagistralės, neturime geležinkelio. Jeigu pavyktų tai įgyvendinti, Alytus įgautų visai kitą svarbą. Jis taptų strateginiu, patraukliu.

 

Ką jus galėtumėte atkirsti tiems skeptikams, kurie kalba, kad praėjo jau pusmetis, bet naujoji valdžia nieko nedaro. Daug kalbėjo, žadėjo, o rezultato nematyti?

 

Kiekvieną dieną ateini į darbą ir turi spręsti vis naują problemą. Laikas nepaprastai greitai bėga. Atrodo dar ką tik buvo rinkimai, o jau pusės metų nebėra. Tačiau stebuklų lazdelės mes neturime ir dideli darbai greitai nepasidaro.

 

Yra daug darbų, kurie jau padaryti. Labai daug laiko sugaištame su senaisiais projektais. Vyksta įvairūs derinimai, ginčai, sąlyčio taškų ieškojimai, nes objektą priduoti reikia, bet įmonė, kuri turi tą padaryti, dar neturi dokumentų. Iš tiesų dirbame daug, tačiau padaryti darbai nėra apčiuopiami ir plika akimi matomi, dėl to skeptikai visuomet ras dėl ko papriekaištauti.

 

Eidamas į rinkimus sakėte, kad miestui ketinate vadovauti tik vieną kadenciją, ketverius metus. Jau prabėgo pusmetis, gal jūsų nuomonė keičiasi?

 

Aš laikausi tos nuomonės, kad atėjau vienai kadencijai. Man labai norisi padėti miestui, kartu tai yra savęs paties išbandymas, o paskui vėl tapsiu paprastu miestiečiu.