Kai kurie Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje dirbantys gydytojai ryžosi drąsiam žingsniui – jie pasirengę bet kada išvykti į Ukrainą ir ten teikti pagalbą nukentėjusiems. Jie yra tarp tų medikų, kurie užsiregistruodami išreiškė valią norintys savo darbais prisidėti karo krečiamoje šalyje.

„Negaliu sakyti, kad aš nebijau, nes iš tikrųjų tai baimę jaučiu. Bet apsispręsti man sunku nebuvo, tą aš padariau gan greitai. Mano dukros jau užaugintos, jos gyvena savarankišką gyvenimą. Garbaus amžiaus tėvų taip pat vienų nepaliksiu. Tiesiog norėjau realiai pagelbėti tiems žmonėms Ukrainoje, juolab kad suprantu, jog ir mums patiems yra grėsmė“, - sakė gydytoja anesteziologė-reanimatologė Lina Tamošiūnienė.

Moteris teigė, kad savo dukroms faktą, jog ketina vykti į Ukrainą, pasakė tik tuomet, kai jau buvo užsiregistravusi. Tačiau dukros mamos apsiprendimą palaiko.

„Kol kas niekas su manimi dar nesusisiekė. Laukiame. Kiek žinau, dvi medikų grupės jau suformuotos, bet dar neišvykusios. Manau, kad mano specialybė yra būtent ta, kurios ten šiuo metu labai reikia. Vaikai užauginti, pati esu sveika, išmananti savo darbą,  žinau, jog tikrai galiu pagelbėti savo darbais“, - kalbėjo jau dvylika metų Alytaus ligoninėje dirbanti L. Tamošiūnienė, nuolat stebinti Ukrainoje vykstančius įvykius.

Vykti dirbti į Ukrainą pasiryžęs ir Alytaus ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas Virgilijus Leketas. Medikas neatmeta galimybės, kad tuo atveju, jei Rusijai Ukrainoje pavyktų pasiekti savo tikslus, kitas taikinys gali būti Lietuva.

„Tuomet kažkam reikės ir mums padėti. O be to, nuvykę į Ukrainą matysime, kas ten vyksta, ir orientuosimės, kaip elgtis tokiu atveju. Galima sakyti, kad medikai ir padės, ir išmoks. Žmonių, be abejo, per jėgą versti važiuoti ten negalima, tačiau, mano nuomone,  medikams ten vykti yra pravartu, nes patirties, kaip reikėtų elgtis užklupus tokiam dalykui – kol kas nėra“, - kalbėjo gydytojas.

Pasak jo, jo vaikai jau – dideli, sveikatos jis turi pakankamai, tad norisi realiais darbais prisidėti prie to, kad Ukrainos šaliai, žmonėms būtų lengviau.

Vykti ir kuo galėdama padėti Ukrainos žmonėms apsisprendė ir gydytoja neurologė Nelė Tocionytė.  Medikė teigia, kad tokia yra jos pareiga ir ji apie baimę negalvoja.

„Seku tuos įvykius, akys – „išplautos“. Kai matai tą skausmą…Kitas žingsnis gali būti Lietuva, tai ko sėdėti ir laukti. Mano tėvai buvo partizanai, jie po dešimt metų kalėjo lageriuose, ir ta rezistencija, kova  – tiesiog yra mano genuose, aš prieš tai nieko negaliu padaryti. Šiuo atveju, apie save galvoju paskutinėje vietoje“, - sakė N. Tocionytė.

Nors neurologas ir nėra tas specialistas, kuris karo atveju būtų labiausiai reikalingas, tačiau medikė įsitikinusi, kad vis vien ji gali padaryti kur kas daugiau negu nieko apie mediciną neišmanantis žmogus.

„Nematau čia jokio didvyriškumo, tai – mano pareiga. Šioje situacijoje aš elgiuosi taip, kaip liepia mano sąžinė“, - teigė neurologė.

Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas teigė besididžiuojantis tokiu medikų pasiryžimu.

„Yra žmonių, kurie pasišventę dirbti ne tik taikos metu, bet ir didelių, daug apimančių, skaudžių nelaimių atveju. Jie neatidėliodami nori pasitelkti savo kvalifikaciją, žinias ir vykti padėti broliškai tautai. Džiaugiuosi, kad tokie medikai dirba mūsų kolektyve. Jie – pavyzdys visiems“, - sakė ligoninės vadovas.