Perskaičius Alytaus mero įrašą apie lopšelius-darželius socialiniame tinkle ir gausybę komentarų po juo, pirma mintis buvo nesivelti į nepagrįstas ir dažnu atveju netgi tuščias kalbas. Esame stipri bendruomenė, įstaigoje susiformavusi kultūra, kad viską visuomet sakome žvelgdami pašnekovui į akis, o ne atverdami burną patyliukais kažkur už nugaros.

Mėgstame diskusijas, kuomet jaučiama pagarba pašnekovui ir išsakytos mintys atitinka realią situaciją. Kadangi stebiu, jog šiuo atveju bandoma parodyti, jog yra visiškai priešingai, negaliu tylėti ir komentarus skaitantiems gyventojams leisti galvoti, kad tai, kas parašyta, yra absoliuti tiesa.

Galvoju, kad visuomet lengviausia yra pulti, pasmerkti iki galo nesistengiant išsiaiškinti nei priežastis, nei situaciją, o jau tada daugumai daug paprasčiau prirašyti realybės neatitinkančių komentarų. Galbūt kažkas šioje situacijoje tiesiog jaučia ypatingą poreikį paprasčiausiai pasisakyti virtualioje erdvėje.

Kadangi jau reiškiatės viešojoje erdvėje, ar neturėtumėm tą daryti taisyklinga lietuvių kalba? Ar neturėtumėm komentuoti taip, kad išliktų pagarba vienas kitam? Ypač įsiminė vienas teiginys: „kantrybe truko“ (citatų kalba netaisyta). Trūkus kantrybei galima priimti labai daug netinkamų sprendimų ir elgtis visiškai neadekvačiai. Sakysit, klystu? Abejoju. Pripažinus, kad pačiam žmogui trūko kantrybė, jau galima daryti tam tikras išvadas ir apie patį komentaro autorių. Bet šįkart – tikrai ne apie tai.

Skaitant „posto“ komentarus, kyla daugybė klausimų dėl pačių rašančių sąmoningumo. Pavyzdžiui, norėtųsi išgirsti paaiškinimą į pasakytą teiginį „gerai papurtyti tokias įstaigas“. Ką šiuo atveju norėta pasakyti ir kas turėtų atlikti minėtą veiksmą?

Pasisakymuose daug kartų eskaluojamas „Volungėlės“ lopšelis-darželis. Nepagrįstai teigiama, kad „tame darzelyje dedasi baisus dalykai“. Kaip galima teigti tokius faktus ir juolab net nepriklausant šiai bendruomenei? Dar vienas minėtos komentaro autorės neapgalvotas teiginys, kad neva „ne visi nori keistis ir tapti geresniais, taip nutiko ir Volungeles darzelyje“. Labai įdomu, ką konkrečiai tuo norėta pasakyti?

Ar neatrodo, kad vertėtų labiau pasigilinti į įstaigos turimą ugdymo bazę? Norisi pasiteirauti, kiek ikimokyklinio ugdymo įstaigų turi tokią turtingą ugdymo bazę, pradedant interaktyviomis grindimis ir baigiant išmaniomis lentomis grupėse?

Mokiniai dažnai keliauja edukaciniais tikslais už įstaigos ribų, sudaromos sąlygos išbandyti daugybę naujovių. Kiekvienoje grupėje mokytojos turi kompiuterius, spausdintuvus, yra multimedija, kurios pagalba vaikams vedamos interaktyvios pamokos, jie gali mokytis „kitaip“, o išėję į lauką gali džiaugtis naujomis žaidimų aikštelėmis, nuolat atliekami vidaus remonto darbai. Įstaigoje priemonės įsigyjamos taupant lėšas, atsakingai planuojamas kiekvienas pirkinys, kad tik visiems mokiniams būtų jauku, gera ir naudinga. Juk būtent jie – įstaigos prioritetas! Ir tą puikiai suvokiame kiekvienas.

Kodėl niekas to nemato ir nevertina??? Juk parėję vaikai papasakoja, kaip įdomiai ir kokių priemonių pagalba jie turi galimybę mokytis. Ne į tualetinį popierių reikėtų orientuotis, o į kitus dalykus, kuriais šis lopšelis-darželis TURTINGAS! Ir lai niekas nedrįsta pirštu baksnoti į įstaigos vadovę, kurios dėka vaikai ugdomi visapusiškai!

Žinoma, akivaizdi tiesa, kad reikia atkreipti dėmesį į  įstaigos išorę, bet juk įstaiga tokių finansų nevaldo. Taip, išorės sienos nėra estetiškos, siūlės matosi, reikalingas apšiltinimas, bet tai, kad ir kaip gaila, nepriklauso nuo pačios įstaigos ir jos vadovės fizinių galių. Tuo rūpintis turi steigėjas.

Ne kartą valdžios atstovai lankėsi, apžiūrėjo situaciją, bet šiandien vis dar turime, ką turime. Tenka pripažinti, kad liaudies išmintis vis tik pasitvirtina: prieš mesdami purvą į kitą, pirmiausiai pasižiūrėkime į save ir pagalvokime, ką aš galiu padaryti, kad gyventi būtų geriau.